lizdas retai suka lizdą, bet dabar keista..

bybys raizgo mūsų sąmonę

Užupiui nesimiega nors  vangi šlykštynė saulė jau link laidos. Namai kaip jūros driežai suvalgo paskutinę šilumą  ir garuoja senatve klapsėdami savo stiklinėn akim į Vilnių. Kažkur prie Galeros pliušinis kiškis-menininkas muša būgną ( bongą, tamtamą, gongą, žmoną). Meditacija ir alkoholis. Vilnele ant pripučiamo fotelio praplaukia undinė, o gal bebras. Nepasiveika. Niekados nesisveikina. Visiems nupistiems nuo vaizdo ima temti ir girtas Niko kelia gitarinį ( meninį ?) triukšmą . Blach....
Juk šis miestas mano namai. Imu rėkti,- atneškit man rotušės raktus. Vietoj to iš gretimo namo išneša karstą ir paleidžia pasroviui. Perdžiuvu it sachara ir tas balsas,- “valgyk obuolius jei džiuni”, Studento balsas per laiko filtrus sunkiasi iš drungno vandens ir garuoja į mano smegenys. –Neruduo,- išsiveržęs iš mano burnos pakilo vėjas, pakilo rytinė erekcija ( o vakarėjo, mušė Vakarais...), ir tauta kilo.
Išėjo miegot.

19. Spalva. Loreta Klebonaitė. Vuff, čia tai pakibau. Ach Loreta , Loreta. Google tiek informacijos nors nusišauk. Sprendžiant kiek daug jos informologinėje erdvėje, tai ana irgi bus iš klano, matyt tuometinė fiurerio bendradarbė. Asmenybė iš kurios kūrybiškumas tiesiog švirkščia, vien ko jos asmeninis puslapis vertas (tikrai iš klano – informatikų).  Čionai paliko 13 darbų, silpnos poezijos ir skanios beletristikos. Tarp jų įdėjimo didelis tarpas , paskutinis (įdėtas vos prieš kelias dienas) įkeltas po poros metų pertraukos. Man rodos su tokiu žmogum išprotėčiau, - tikras gybsidabris.
Apie save:
mano nuotaika keičiasi kaip spalvų gama. mėgstu plaukioti, šokti sambą ir džaivą, spardyti rudens lapus... ,- romantic, kaži ar liko kas perkopus 30-etį. Manau liko.
Beje labai daug erotizuoto prieskonio lieka, prisilietus prie šio vartotojo, kaip , kad darbai. Viens iš jų tarpo.
Spalva
Pavasariui artėjant (su S ženklu!)

Lauke tirpo sniegas. Šlapdriba. Nuo stogų lašėjo varvekliai. Palmira pranešė, kad šią savaitę Veneros įtaka moterims bus didžiausia. „Fui, ir kaip tokiu drėgnu oru iš viso gali kilti noras mylėtis? “, – pagalvojai lįsdama į karštą karštutėlę vonią, –  „Čia tai visai kas kita... “ Išlipus iš vonios bute tapo šilta ir jauku...

Skambutis į duris. Tarpduryje Jis  – visas šlapias, varvančiais nuo kaktos ant nosies, nuo nosies ant lūpų kirpčiukais. Tarsi pabudęs po žiemos miego upeliūkštis. „Na ir kas gi trenkiasi per tokį orą be skėčio? “. „Tu gi irgi visa šlapia, nors lauke nebuvai“, – atšovė Jis išsišiepęs. Na taip, buvai šlapia galva, ką tik išlipusi iš vonios. Tik tiek, kad tavo galva garavo nuo karšto vandens, o jo dvelkė žiemos šalčiu. Nežinia, kas taip trenkė į galvą – ar jo ironiškas juokas, ar Palmiros prognozės, bet po tų žodžių tiesiog puolei jį visą bučiuoti, gerti žiemos lietaus lašus nuo jo skruostų...

Jis visas virpėjo – gal jaudinamas geismo, o gal tavo karščio. Tu visa virpėjai – gal jaudinama geismo, o gal jo šalčio. Kai išsilaisvinot iš drabužių ir jis įšliaužė į tavo garuojantį tarpeklį, nupurtė šalčio skausmas ir palaima vienu metu. Jis buvo tarsi šaltas tirpstantis varveklis, po kelių smūgių ištirpęs tavo viduje...

2004-02-12
Proza

18. vilyte. Aktyvus veterenas Violeta. 23 metai. Lyg šiol čia gana dažnai maskatuojasi, turbūt Rašykas patogiau nei dienoraštis po pagalve tad matyt to ir užbėga, įrašyt kokį nūdienos vargą ar džiaugsmą. Nes paskutinis darbas įdėtas vos ne prieš du su puse metų. Išviso 31 kūrinėlis.
O dnr reguliariai pildosi.
Apie save: “akys yra aklos, ieskoti reikia sirdimi...” ,- kūryba panašaus pobūdžio, kaip ir ši frazė. Tiesa , iš šio userio sužinojau , kad jokie kibenifeni liet. Kalbos ženklai prieš ketverta metų (tiksliau jų nebuvimas) nebuvo kliutis  geram vertinimui.
Vienas patikęs darbas( labia patikęs, daviau 5):


***
Mus atskyre si vasara. Lietus
Ant plauku, ant ziedu, ant minciu
Atmintis lyg siubuojantys lieptai
Mus atskyre nuo musu paciu

Atminimai sugrizta i uosta...
Tik suvokti kas karta skaudziau
Kad zvilgsniu tiktai nuotrauka glostau
O taves tiek dienu nemaciau

O taves nesulauksiu,
Nes - liutys
Monotoniskai, nykiai, letai
Nes kas vakara slegs ir nuliudins
Istusteje vejuoti krantai

Nes kazka nesuvokiamai brangu
Vel matysiu uzmerkus akis
Kol nuo kranto nutolstancia banga
Grakscios pusys saknim sulaikys

Vejai cia - niekada nepailsta
Skaudziai blasko bejegius lapus
Nors kas nakti taves pasiilgstu
NEsulauksiu -
Tarp musu lietus...

****
Lilija K.  KMI

2002-02-19
Eilės

17. Irena.  Visa Irenos Tamošiūnaitės darbų kraitę sudaro 6 eiliai, įdėti pačioj svetainės užgimimo pradžioje per dvi dienas 01 03 27-28. paskaitomi darbeliai, nors dabar jau būtų menkiau įvertinti. Tuo metu matyt buvo vertinamas tas perdėtas jaunatviškas idealizmas ir profanizmas. Dnr Irena nevedė, tad sunku pasakyt kas ana per kvietkas, apie save irgi nieko neparašė. Sunku pasakyt kada paskutinį kart lankėsi, nes rodo biesą kažkokį.
Beje kyla daug dvejonių dėl to , kad ji transformavosi į kitą userį “ištrintoji” , daug paralėlių “tak skazat”. Tad gal ana dar vaidenas.
0 čia viens iš darbų”

gyvenime


gyvenime, gyvenime,
pasikalbėkim,-
kas tu esi,
kaip ateini,
kur išeini?
triukšmingoj užstalėj
suradęs vietą,
save, kaip šokolado plytą
dalini...

gyvenime, gyvenime,
leisk prisiglausti,
tu mano katinas,
ir lapinas,
ir šuo...
nuo tavo atomo skilimo
kraujas siaučia
arba putoja, kaip užūteky vanduo...

aš vėl liūdžiu
veduos tave nusmurgusį,
kaip vaiką į tupyklą,
dievaži...

Edge_of_CHAOS. Senoji gvardija, taipogi vienas iš pirmųjų dešimtuko talpinęs savo darbus. Paliko cielus 13. dabartiniam rašykų kontekste jie kaip ir prieš penkerius metus išliktų vidutiniai (panašiai jie ir įvertinti, jei autorius prisiregistruotų dabar , automatiškai gautų pirmąjį lygį). O autorius prisijungęs prie userio buvo prieš porą metų. Kodėl? O gi gal atsakys įrašas apie save:

Apie save
”Vsio, neberasau meno, rasau vien komercijai - gyventi tai reikia, ...o pasideklamuoti eilerastuka gali tulike, pamates, kad siandien siek tiek per mazai prikakojai ;)”,- juokingas tokis Mariaus Kuitniausko požiūris.  O čia viens iš darbų…

idiotas


Mano šypsena priverčia arklius žvengti naktigonėj
Akimis raunu medžius ir mėtau juos
į besitraukiančius akmenis...
Slepiuosi po samanomis ir laukiu to malonumo
Kai per nulytą nugarą šliauš žaltys...

Aš gerai gyvenu...
Ir gyvensiu ilgai...
Aš – idiotas...

14.  vaikas. Šio useri paskutinį kart registruotasi prieš gerus metus. Vaikas nepaliko jokių kūrinių, ar kitokio pobūdžio savos kūrybos, tik miglotą dienoraštį su kažkokiais skauduliukais ir angliško teksto nuoplaišas jame. Pristatyta kaip moteris. Matyt irgi šutvės dalis, arba kažkieno jaunesnioji sesutė. Daba jau matyt jaunas moteriškis.
Apie save:
"Žinojau viena - jo manyje nebėra. Tik retsykiais ryškiai išnirdavo mūsų susipynusių kūnų prisiminimas. Galima pamiršti veidą, tačiau negalima visiškai ištrinti iš atminties susijaudinimo akimirkos šilumos, judesio saldybės, meilaus balso skambėjimo. (J.B. Jelloun "Šventoji naktis")"