kad tik nepavėlavus vantų rišti...

Laimingi sulaukę šv. Velykų... Tai iš vaikystės atvirukų

Linksmų šventų Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų, ponai ir ponios!

mažas gramas, didelis gramas...
Kažkas lyg ir prisiminė, kad dar ir aš esu,
Toks tolimas kaip Kinija ir antilopės gnu.

Mano mažoji Jogailė per miegus sukikeno... Ryte, paklausta ką sapnavo, paaiškino:"Sapnavau, kad esu mėnulio jūreivė ir užbūriau Liuksą. (Tai mūsų besotis taksas.) Jis pasidarė toks storas, kad netilpo į valtį!"

Poezija - žmogaus sielos kalba, dvasinio pasaulio veidrodis. Kai pasiskaitai kai kurių "rašyk'ų" komentarus, "vertinimus", skirtus savo kolegoms (na, "plunksnos broliams"), negali nesibaisėti - ir šitie žmonės laiko save poetais?! O nesuvokiamos žmogaus sielos tamsybės!

Kas gali būti intymiau už liūdesį?

"... paskui ateis pavasaris
Vėlyvas, bet staigus!
Žiedų sniege paskęsite,
Tik mūsų nebebus..."

Dar vienas toks pavasaris, ir ištiks demografinė krizė - nebeliks įsimylėjėlių...

Šiandien ir vėl save apgavau - sakiau, grįžęs iš darbo sėsiu prie kompo (kampo?) ir po "Rasykus"... Aha, prisėdau.

Velniai žino, bet pastaruoju metu vis kyla minčių apie politinį prieglobstį!