jau mažėja!
mažėja.
net malonu pasidarė.

mėgstu apsikuopti.

dar vienas png puola - Priešnuodžiai. stefanija kokiatai.

šiuo metu vyksta kūrinių kopijavimas, komplektavimas, zondavimas. po to prašysiu bišky pratrint, ir sukelsiu čia. gal.

na
vakar laidojom laidojom laidojom
draugės šunį.
buvo liūdna.
viskas būtų gerai, net ir laidotuvių paslauguotoju dirbt galėčiau, jei tie kūneliai taip nesustingtų. bjauru. prakeikti baltymai. prakeikta jų pasikeitusi sandara. grrr.
sustingęs kūnas, kurį turi paliesti, atneša tą mirties jausmą. ir tokią bjaurią tuštumėlę.
ir tenedrįsta visokie šūdžiai, negerbiantys gamtos, aiškint, kad gyvūnų nereikia gailėti ir jie šiaip šūdas. snukin duosiu. :|

publikuota autoriui leidus.
autorius: Blūdena
Netikėta mirtis

Vieną tamsią vasario 13 naktį, tada buvo penktadienis, lėtai ėjau ir niekur neskubėjau. Iki vidurnakčio buvo likusios kelios minutės. Aukštai danguje žibėjo didelis ir apvalus it blynas mėnulis. Mano kelias ėjo pro tamsų skersgatvį. Mėnulio apšviestame sniege pastebėjau stovinčią mergaitę. Ji kažkur žvelgė. Man sustojus jos akys nukrypo į mane. Mergaitės žvilgsnis buvo toks stiprus, kad aš jo neatlaikiau ir pasukau savo galvą šiek tiek į šoną, bet taip, kad mergaitė nedingtų iš mano regėjimo lauko. Akimirką pasirodė, kad ji dingo. Kai vėl nukreipiau žvilgsnį į tą vietą, kur stovėjo mergaitė, jos nebemačiau. Netgi sniege nebuvo matyti vietos kur ji stovėjo. Juk negalėjo mergaitė tiesiog išgaruoti ore. Ji turėjo kažkur nueiti arba nubėgti. Įdėmiai žvalgiausi po teritoriją, bet neradau nė menkiausio įrodymo, kad čia, puriame sniege, kažkas būtų stovėjęs. Pajutau kaip mano kūnu perbėgo šiurpuliukai. Kas žino kiek laiko aš čia stovėčiau ir galvočiau apie tai kas įvyko, jeigu ne būtų nutikę tai, kas nutiko. Aš išgirdau kelių žmonių balsus. Tolumoje pastebėjau jų šešėlius. Jie buvo šešiese. Mėnulio šviesoje kažkas sublizgo, ten kur ėjo tie šešėliai. Supratau – tai peiliai. Tie šešėliai turėjo peilius. Kol kas stovėjau savo vietoje ir jaučiau kaip auga įtampa. Kuo labiau artėjo šešėliai, tuo labiau nervinausi ir jaučiau, kad padarysiu kažką, kas mane pražudys.
Ir štai, šešėliai jau visai arti, jau išlenda iš už kampo ir varpinėje suskamba varpas, skelbdamas vidurnaktį. Mano nervai neišlaiko. Aš pasileidžiu bėgti. Bėgu kiek kojos neša. O bėgti aš galėjau labai greitai, mat keletą kartų yra tekę dalyvauti bėgimo varžybose ir užimti pirmą vietą. Taigi, man bėgant už manęs kilo sniego stulpai. Bėgau ilga tiesia gatve, kuria tokiu metu mašinos kažkodėl nevažiavo.
Nežinia kiek laiko bėgau, bet iš juntamo silpno sunkumo krūtinėje supratau, kad bėgu jau labai ilgai. Man bėgant, gatvė kažkodėl niekur nesisuko ir nesišakojo. „Gal aš bėgu autostrada? “- pagalvojau ir šyptelėjau. Dar maždaug po valandos pajutau, kad mano jėgos senka. Lėtinau bėgimo tempą ir galiausiai sustojau prie kažkokio neveikiančio žibinto. Stipriai įsitvėriau ir klausiausi. Negirdėjau nieko, išskyrus, savo širdies plakimą. Ji taip smarkiai daužėsi, kad atrodė jog ims ir išlėks per gerklę. Dėl tokio nuovargio aš sunkiai galėjau kvėpuoti.
  Kai kvėpavimas normalizavosi, mano kūnas buvo pervargęs ir pamažu, linkstant kojoms, leidosi žemyn. Ir štai, aš jau guliu ant šalto, sniegu padengto, gatvės grindinio. Mano žvilgsnis buvo nukreiptas į žvaigždėtą nakties dangų. Jame didelis, geltonas ir apvalus it blynas kabojo mėnulis. Aplink mane nebuvo nieko kas būtų matęs mano mirtį. Tik mėnulis tapo vieninteliu liudininku. Aš vis dar tebežvelgiau į jį ir jaučiau kaip gyvybė palieka kūną, jam vėstant. Mano žvilgsnis vis dar buvo nukreiptas į mėnulį, tačiau dabar jau nieko nebematė. Ir manęs nieks nematė... išskyrus mėnulį...



komentarų, manau, net nereikia... :)

šiandien lengvas IDM

gimmik ar kas kita.

pasiimiau bobą
į parankę,
mylėtis nori ji.
o aš - kaip akmuo
nei guliu, nei stoviu.

nei guli, nei stovi.

(o boba pyksta.)

mitingas

paskelbsiu mitingą
visiems
paprašysiu Sizifą
akmenį atvirs
dar Poncijus Pilotas
kita pristums
kaži ar pravažiuosit!
ant jų iškalsiu
eilių
kurio tikrai jau niekas
neištrins

autorius: antipoetas

pats achujibitilniausias jo eilius :))

atėjo pavasaris,
kaip gražu aplinkui,
medžiai žali
ir aš visus myliu

autorius: Vilnelė
2005-12-09

skaudžiausia, kai lauki, nori išvysti, prisiliesti, pagaliau pamatyti, o tavo gyvenimas, na, tavo ateities varikliukas, tavo noro būti gyvam varikliukas pasirodo, grįžta visas persigėręs/persirūkęs/persikažkaippasikeitęs. bet vis tiek, tada norisi prisiglausti ar ką nuveikti, jog parodytum esąs gyvas. norisi pakštelt ar smth. bet tas tvaikas. tas tvaikas, kuris verčia nusisukti.  akimirkai net realiai supykina. ir vėl dėl to skaudu, na, liūdna, griūva kažkaip viskas. po to vėl stoja. ir vėl paslysta. ir taip be perstojo. gal reik be perstojo gert, tada neveiks jokie receptoriai ir bus zajabys. na, nežinau. tik truputį skauda, na, gal truputį pikta. o gal ne.
užteks mąstyti. reikia dirbti ar nors numigt. darbe miegot malonu.
tik koja nutirpsta.