išeinu

Sninga ir sninga net pro verandos atvertus langus mano beržo geltonos sėklos. Krenta ir žemėn. Visą vasarą. Ar išdygs kur nors  beržo berželis? Tikiuosi. Šiandien kai kurias žalias sruogas Ruduo jau nudažė. Geltonai. Tik geltonai. Spalva kaip sningančių sėklų. Ir taip kas met.
      Rašom ir rašom. Krenta raidės ant baltos popierinės žemės. O kiek išdygsta vertų žinojimui žodžių, vertų pamąstymui eilučių? Reikia susimąstyti...

Tam, kad galėčiau papildyti, reikia nupilti dalį minčių. Kur nupilti? Šikšliadėžėn lyg ir gaila, kitiems neįdomu. Dar pagalvosiu.

Vėl įmečiau gabalėlį minties į šiukšliadėžę, o joje dažniausiai ir aš, ir kiti surandame net tai, ko neieškome.

Ryžausi sugrįžti svetainėn. Nežinau ar ilgam. Kartais atrodo visa kūryba absurdas, nes, jeigu ji nesuteikia baltų jausmų skaitančiajam, tai kam ji reikalinga?

Ir vėl nelaukiu velykų.
Nelaukiu ir Šv. Velykų.
Vėl bus kokie nors nesusipratimai šeimoje.
Džiugias ir nuostabias prisimenu tik vienas, kai prabudusi pamačiau šviesios atminties Mamytės paruoštą,  balta staltiese uždengtą,  stalą su margučiais ir kvapniais velykiniais kepiniais. Už lango pamažu leidosi didžiulės snaigės, lyg dar viena užuolaida pro kurią matėsi tik medis ir vieškelis. Buvo tylu tylu. Virtuvėje kvepėjo tėvelio nuvaksuoti šventiniai batai. Ruošėsi bažnyčion. Nesuderinami kvapai. Bet nuostabiai šventiški.
Prisimenu ir kitas Šv.Velykas, kai ambicijos paveikta tėškiau visus savo unikaliai dažytus margučius žemėn... Gerai, kad dar liko keli pas draugus, kai nuvažiuoju, pasidžiaugiu ir nesitiki, kad juos aš  dažiau.
Kartais taip labai reikia nors minutės, kad nepadarytume neatitaisomų dalykų, dėl kurių gailimės visą gyvenimą.
Kaip bus šiemet? Tikriausiai, ačiū Dievui, dar dviese...

Kai sužinau skaudumą - pradžioje atrodo kad jis ne man, ne mano. Paskui jis pamažu auga. Kartais užaugusį skaudumą dalinuosi, kartais paslepiu. Paslėptas skaudumas  auga toliau, bet ne visuomet turiu jėgų atverti langą ir jį parodyti kitiems.

Supratau tikrąją posakio esmę "niekada nesakyk - niekada". Tikrai žadėjau čia nebeužklysti, bet...

žalioji ŽOLINĖ ir viskas praeina...

Seniai bebuvau savo rašykiniame namelyje. Žadėjau ir visai nebeužklysti... Šie tiek atsigavau, todėl  šiandien savęs neklausiu - o kam to reikia? Gal pasiilgau? Gal pasiilgau to keisto virtualaus, o kartais ir ne, bendravimo per monitorinį stiklo langelį? Paaiškės po...