Knygos apie Tėvą Stanislovą pristatymas. Klausausi jo balso jau tik įraše. Prisimenu ir susitikimus su juo. Taigi, jau Jo nebepaklausiu. Likau su savo abejonėmis. Tamposi stiprus nematomas abejonių siūlas pritraukdamas arba atleisdamas mintis apie kūrybos reikalingumą. Aišku, savo. Vis neturiu konkretaus atsakymo. Vėl lauksiu atsakymo. Tik dabar nežinau iš ko.

Kažin ar galiu likti čia tik svečiu, retkarčiais atsigerdama kitų kūrybinės gaivos?
"Žmogus, atėjęs į šį pasaulį, gali daryti viską, ką nori. Bet negali nieko laikyti "savo" ir idealizuoti žemiškąsias vertybes. Jis šiame pasaulyje tik dalyvauja trumpoje ekskursijoje ir turi vertinti savo laimėjimus ir nesėkmes kaip žaidime." (A. Svijašas)

Tiek daug parašiau į šį dienoraščio puslapį! Ir  nupūtė jį atsitiktinumo vėjas. Rašau antrą kart. Jau be įkvėpimo. Palieku - tik tą patį pavadinimą.

Laukiu pražystant kaštonų žvakių, laukiu pražystant alyvų kekių, laukiu... Gyvenimas susideda vien iš laukimų ir nelaukimų. Kiekviena gyvenimo akimirka yra ir paprasta ir nepaprasta. Kiekvienam reiškiniui ar veikimui yra pradžia ir pabaiga. Tiek pradžia, tiek pabaiga remiasi abejonėmis. Aš abejoju... dar.

Meilė kaip daina reikalauja ne vien kūno, bet ir širdies. Meilė nežino pavojų, nes meilės kupinas žmogus miršta su džiaugsmu, tikėdamasis atgimti kitame pasaulyje. Meilės skrydžio Visatoje niekas niekada nesustabdys. Ja alsuoja Dievas. (B. Žemaitytė)

Esu. Dar. Sau. Egoizmas? O kodėl ne?

Viešpatie, kaip gera.  Sugrįžo dvasios ramybė... Šiandien. Atrodo ir nebuvo dėl ko nerimauti.

Beldžia beržų ir lazdynų žirginėliai į pavasarinę dangaus vaiskumą.

Visiems, atėjusiems velykmečio dienomis į mano namus, linkiu gaivios kūrybinės versmės!

Sodrus pavasarinis lietus laisto žemę. Pro sudžiūvusias pernykštes žoles nedrąsiai lenda žali daigai ir išsižioję gaudo lietaus lašus. Tik snieguolės kvatodamos prausiasi prausiasi. Artėja Šv. Velykos!