Aš norėjau eiti tuo keliu, norėjau pažiūrėti į dangų, žemę, baltą sniegą.. Bet man sutrukdė,
atordo, kad visada specialiai sutrukdo pamatyti bent vieną lašelį grožio!! Atrodo taip, kad
visi kiti čia tik tam ir yra, kad tau kenktų, nervuotų, gadintų džiaugsmo akimirkas... Atrodo,
kažkas taip viską sudėstė, kad tu būtum vergas, kažkam pavaldus, išnaudojamas..

Kartais savo mintyse įžvelgiu kažką gražaus, suprantamo.. Protingo! Aišku ne visada mąstau
"teisingai" ir "teigiamai".. Bet kai pažvelgiu į save ir savo veiksmus... Mano mintys
nesiderina prie mano išorės ir tariamo optimizmo, linksmumo.. Linksma, žvali, juokinga
mergaitė.. Bet užterštos, pilkos, pilnos pykčio mintys!

Daug gyvulių seka paskui bandos vadą. Net neatsigręždami atgal..
O jei pasirodo netoks gyvuliukas, jie jį nužvelgia tokiu žvilgsniu, kurio net nepavadinsi piktu--jis užšąldantis...

Kodėl mano paltas buvo baltas, o virto juodu? Kodėl mano vidus buvo skaidrus, bet bėgant laikui užsiteršė? Ir akivaizdžiai, akivaizdžiai.. Jis Tai mato. Bet tikiuosi tik Jis.

Niekas nepastebėjo liūdesio jos veide. O ji troško, labiau už bet ką troško būti pamatyta. Suprasta. Paguosta. Jos akys žvelgė į mane, o aš viską jaučiau - ir skausmą, ir viltį, ir norą ateiti. Bet per silpna - nepasikviečiau į sielos gilumą - gal dar dabar ji laukia supratimo..

Ir kai giliai widuj tu pajauti kažką neįprasto - ar ne per dažnai? ar kiti irgi tai jaučia?
Tikiesi, wisu widum tikiesi kad kada nors sutiksi kažką tokio artimo... Tokio VieNodo.

NereikaliNga ir tuščia žmogaus paniekinTa kančia