Trupucis apie Ūlą iš Danutės Valentukevičienės popierių

Dzūkijos negali nemylėti, negali ja nesidžiaugti ar jos neatrasti. Dzūką, nesvarbu kur begyvenantį, visada atpažinsi ir iš charakterio, ir iš kalbos. Jei mes galėtume įvertinti tai, ką turime!

O turime lobių lobius. Mūsų upių ir ežerų pavadinimai siekia seniausius laikus. Kad ir vakar aplankytoji mano Ūla, kurios pavadinimas kildinamas iš šaknies *aul-, kuri vedama iš ide. *aulo-s „pailga įduba, vamzdis“ (plg. sen. gr. αύλών „klonis, slėnis, dauba“). Taip pat įmanomas tolesnis ryšys su ide. *av- „šaltinis, srovė“. Taigi Ūla mus sujungia su visa Europa, nes tokių indoeuropietiškosios kilmės pavadinimų galima rasti ne tik Dzūkijoje. Žavinga, ar ne?

Legenda pasakoja, kad Ūlos sužadėtinis buvęs pats iškiliausias Dzūkijos gražuolis Merkys. Vakar pavaikščiojusi Ūlos pakrantėmis patikėjau tuo – šios upės negalima neįsimylėti, nes jos grožis vilioja žmones ir žvėris, bites ir žuvis. Jos pakrantės nusėtos dzūkų pirkelėmis. Leidiesi nuo smėlio supustytos kopos į Zervynas, ir šypsaisi, nes kaimo viduryje neskubėdama ir ramiai teka gražuolė Ūla.

Ir žmonės po kaimą vaikšto oriai, be baimės. Sutikusi vieną moterį, paklausiau, kur galėčiau rasti kaimo kapinaites. Moteris nesitraukė nuo manęs, nebėgo kaip dabar įprasta, bet paaiškino ir parodė kelią.

Zervynose jautiesi taip, lyg pakliūtum į 19 amžių. Dairaisi į namus su langinėmis, senovinius kiemus, tvoras, eini gražiomis vingiuotomis gatvelėmis vis niekaip nenulaikydamas šviesios šypsenos.