Tėveli brangus

-Tėveli brangus, jau tu pasenai, -
Žiūrėk, ir pakaušis jau plinka,
O vis ant galvos stoviniuoji kvailai,
Sakyk, ar senatvėj tai tinka?

-Aš jaunas maniau, - tarė tėvas tada, -
Kad tai gali protui pakenkti,
Dabar jau žinau, kad ta mano galva
Kaip puodas tuščia - kam dar stengtis!

-Daug metų turi ir visai nutukai, -
Vėl kreipės į tėvą jaunuolis, -
O kūlio verties dar vis ne juokais,
Kaip sekas daryt tokius šuolius?

-Mankštintis, kai jaunas buvau, įpratau,
Ir tepalą puikų vartoti, -
Taip tėvas kalbėjo. -Ir tau aš, sūnau,
Galiu buteliuką parduoti.

-Žnau, tėve, žmonės seni, kaip ir tu,
Perdien tik košelėmis minta, -
Tu žąsį su galva ir kaulais kartu
Sukramtai su svogūnais troškintą.

Kol jaunas buvau, kad žinotum, sūnau,
Su pačia aš bariaus dieną naktį,
Tada savo žiaunas ir išmankštinau,
Kad dar šimtui metų užtektų.

-Tu senas labai, bet vis dar žvitrus,
Kad ungurį stačią ant nosies
Panešti gali. Ak, tėveli brangus,
Ar ilgai dar tu šitaip kvailiosi?

-Tris klausimus tau aš, sūnau, atsakiau.
Užteks jau, gana, įkyrėjai, -
Tarė tėvas piktai. - O jei ne, tai tuojau
Taip skelsiu, kad lėksi kaip vėjas!

Ištrauka iš Lewis Caroll "Alisa stebuklų šalyje" (Vertė Kazys Grigas)