rašyk.lt: Dienoraštis / Aurimaz / Teorija

Mūsų Visata yra sudaryta iš vienos vienintelės dalelės. Tik jinai juda tokiu neįtikėtinu greičiu, kad suspėja pabūti kiekvieno atomo sudėtine dalimi.
Kitaip tariant, Visata yra vienos dalelės virpesio pasekmė, o mes - virpesių produktas.

2012-03-09 22:31

Norint komentuoti, reikia prisijungti

Blogas komentaras Rodyti?

2012-03-10 14:46

Aurimaz

Šią idėją sugalvojau pats, bet paskui pamačiau, kiek jų jau buvo aptarta internete panašių. Ir visos susilaukė kritikos - dėl to, kad tokia dalelė negalėtų viršyti šviesos greičio, dėl to, kad ji negalėtų išlaikyti stabilių, pasikartojančių savo "peršokimų" ir taip atkurti tai, kas buvo prieš sekundę.
Žodžiu, žmonės begalvodami apie tai nuėjo labai klaidingu keliu.

Visų pirma, vienos dalelės teoriją sukurti galima, tačiau jos neįmanoma patikrinti. Kodėl? Todėl, kad dalelė, iš kurios sudarytos pačios mažiausios aptinkamos dalelės, pati savaime negali būti aptikta.
Tai tas pats, kas plika akimi ieškoti specifinio atomo ant savo nago galiuko.

Antra, čia negalima naudoti šviesos greičio. Šviesa yra elektromagnetinės spinduliuotės kvantas, o pats kvantas turėtų būti sudarytas iš tos pačios dalelės. Taigi, sakyti, kad dalelė negali viršyti šviesos greičio - tai tas pats, kas sakyti, jog dalelė negali viršyti savo greičio.

Dar būta prieštaravimų - jeigu minėtoji dalelė yra visur vienu metu ir kuria materiją, tai kodėl Visatoje tiek daug tuštumos? Kodėl toji dalelė "peršoka" tuštumą tam, kad kažkur sukurtų kažką? Klausimas tinkamas, jeigu manysime, jog dalelė "šokinėja" laiku pirmyn - atgal, kad suspėtų pabūti visur vienu metu. Tačiau aš manau, kad ji niekur nešokinėja. Viskas daug paprasčiau, nors kai reikia išaiškint, tai paprasta neatrodo.

Įsivaizduokime dalelę, kurios greitis teoriškai yra begalinis. Jeigu kas neįsivaizduojate begalinio greičio - tai tarkim, kad tos dalelės greitis yra šviesos greitis, padaugintas iš 10 begaliniu laipsniu.
Antra - toji dalelė virpa. Paprasčiausiai švysčioja aukštyn-žemyn begaliniu greičiu, "piešdama" plokščią juostą. Toji juosta begaliniu greičiu raitosi aukštyn-žemyn, kurdama iš pirmo žvilgsnio trimatį begalinio ilgio tūrinį kūną, o šis savo ruožtu dar sukasi begaliniu greičiu aplink nenustatytą ašį, kurdamas vamzdinę struktūrą. Vamzdinė struktūra savo ruožtu galėtų vėlgi bagaliniu greičiu virpėti, kurdama dar sudėtingesnę struktūrą ir taip mes tolstame į n-matmenų sritį, kur atrodo, jog erdvė pildosi toli gražu ne viena dalele, o visokiomis keistomis formomis. Ir tos keistos formos įgauna tam tikrą struktūrą. Tarkime, elektrono. Dalelė virptelėjo n-matmenų kryptimi, sukurdama kažkokią savybę turintį darinį. Bevirpėdama ji pavargo, nulėkė tolyn virpėdama tik "aukštyn-žemyn", o tada vėl įgavo jėgų ir noro paišdykauti ir virptelėjo dar sudėtingesnėmis formomis, sukurdama protono atitikmenų n-matmenų struktūrą.

Nepamirškime, kad kalba eina apie begalinius greičius. Kaip žinia, Visatoje yra gigantiškas skaičius protonų, elektronų, atomų ir žmonių. Tos vienos dalelės darbą galima įsivaizduoti panašiai kaip kineskopinio tlevizoriaus vaizdo kūrimą elektronų pluošto pagalba. Per sekundę elektronų pluoštas vaizdą ekrane atnaujina apie 50 kartų. O dabar įsivaizduokite, kad tos vienos dalelės virpesiai visą Visatą atnaujina tokiu dažniu, kurio mes nepajėgūs nei išmatuoti, nei pastebėti. Iš esmės, sąvoka "dažnis" čia netgi neturi reikšmės. Juk jeigu dalelė milijonui metų nustotų virpėti, o tada vėl atnaujintų nuo ten, kur baigė, mes nieko nepastebėtume.
Būtent dalelės virpesiais, o ne "šokinėjimu" reikia aiškinti ir tai, kodėl tiek daug aplinkui tuštumos. Tai visai ne tuštuma, o tiesiog dalelės virpesio būsena, kuomet ji nekuria jokių sudėtingų struktūrų.

Tačiau kiek sudėtingesnė yra "pasikartojančio virpesio" dilema.
Juk jeigu per begaliniai mažą laiko tarpą dalelė "nupiešia" visą Visatą, kas jai trukdo kitu virpesiu nupiešti kitokią visatą?
Čia belieka spręsti, kad tokia dalelė dėl savo greičio įtakoja pati save. Per laiko blyksnį atnaujinusi Visatą ir pradėjusi naują atnaujinimo etapą, ji paprasčiausiai "seka" savo paliktu pėdsaku, nupiešdama iš naujo viską taip, kaip piešė anksčiau bei palikdama naują pėdsaką. Manyčiau, šis pėdsakas ne visada išlaiko tą pačią formą, nes mokslininkai žino, jog pačios mažiausios dalelės kartais išnyksta ir vėl atsiranda. Kitaip tariant - Vienintelės Dalelės pėdsakas kartais būna pametamas ir ji tuo metu daro klaidą. Arba tas pėdsakas tiesiog būna pernelyg silpnas.

Tuo tarpu tai, ką mes suvokiame kaip materiją, tėra tos pačios dalelės n-matmenų viražai. Tie viražai įgauna jau kitokias savybes, pritraukia arba atstumia kitus n-matmenų viražus, taip sąveikauja materija. O šviesos greitis turi ribas todėl, kad tai yra maksimalus greitis, kuriuo gali vykti pokyčiai Visatos atnaujinimo "kadruose".

Ar tą dalelę įmanoma sužvejoti hadronų kolaideriu? Ne. Juk pats kolaideris yra tos dalelės n-matmenų raitymosi pasekmė. Juo galima sužvejoti tik tos dalelės virpesių darinius.

O kodėl apskritai TIK viena dalelė?

Yra tokia filosofinė tema - kaip viskas galėjo atsirasti. Vieni svarsto, kad kažkada tuštumoje atsirado kažkas, ir iš to kažko susikūrė mūsų Visata. Kai imame nagrinėti to "kažko" klausimą, teoriškai ten galėtų būti bet kas. Vieni mano, kad tai galėjo būti mūsų Visatos hipertankios energijos taškas. Kiti ginčija, kad teoriškai vietoje to taško galime dėti nors ir guminį ančiuką. Nes teorija, kad nieko nebuvo ir bac- kažkas atsirado, yra siaubingai skysta. Ir kodėl gi "staiga" galėjo iš niekur nieko atsirasti kalnas koncentruotos energijos? Kodėl ne materijos? Kodėl ne elektromagnetinių bangų pluoštas? Guminis ančiukas?...
O kodėl ne virpantis taškas, sugebantis savo virpesiais kažką "nupiešti"?

Taigi, teorija įmanoma, jos įrodymas - ne.

Įvertinkite komentarą:

Geras (1) Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2012-03-10 02:21