Taikos metraštis

Kartą parašiau bagatelę Taikos lydraštis. Bet paskui peržiūrėjau, supratau, kad ne viską įdėjau, įtraukiau daugiau faktų ir pakeičiau pavadinimą. Todėl dabar skelbiu dienoraštyje galutinį - baigtinį variantą.
Kodėl rašiau apie taiką? Nes tai originalu. Visi rašo apie karą. Pradedant Homeru ir baigiant Hemingvėjumi. Tai lengva. Paprasta. Mirė, sužeidė, visi verkia, pilnas vieškelis vokiečių. Arba rusų.
Rašyti apie taiką kur kas sunkiau. Niekas nežino, kas tai yra. Todėl aš ir pabandžiau.

Taikos metraštis

opposite Karo dienoraštis

Kartą buvo taika. Taika tęsėsi taip ilgai, kad visus užpiso. Ginklų nebuvo galima niekur parduoti, o gyventojų vis daugėjo ir daugėjo. Ir jie visi norėjo valgyti ir gerai uždirbti. Su tuo nebuvo galima nieko padaryti: nei nutraukti gamybos, nei uždrausti gyventojams mylėtis, kad populiacija taip greitai neaugtų. Tiesa, buvo pamėginta visus įrašyti į LGBT gretas, idant gimstamumas mažėtų, bet jie vistiek kažkaip apsivaisindavo, nors ir priklausė judėjimui.

Kartą buvo taika, bet ginklų gamyba nesustojo. Ginkluotė buvo gaminama dieną naktį, nes  atrodė, kad jos gali pritrūkti. Be to, visi pranašavo karą. Todėl gamyklos plušo viršydamos penkmečių planus. Karas galėjo prasidėti bet kurią akimirką. Niekas nežinojo, nei kur, nei kada, bet visi laukė.

Tuo tarpu taika tęsėsi. Visi suprato, kad ji tęsiasi per ilgai. Pavyzdžiui, pagaminta produkcija perpildė visus sandėlius ir saugyklas, todėl dalį jos palikdavo tiesiog lauke, gamyklų teritorijoje.

Kiekvieną rytą žmonės prabusdavo su viltimi, kad prasidėjo karas. Vieni žmonės, daugiausia, esantys valdžioje.

Kiti gi, eiliniai žmonės prabusdavo su džiaugsmu, kad karas, ačiū Dievui, neprasidėjo. Jie nesuprato karo būtinybės. Jie nepajėgė mąstyti valstybiškai ir ekonomiškai. Jiems terūpėjo jų asmeninė gerovė. Į valstybės reikalus buvo nusispjauti.

Kartą buvo produkcija. Ji vis tvino ir tvino: kulkos, sviediniai, automatai, granatos, patrankos ir tankai. Net lėktuvai.  Ir laivai. Gamyklų kiemai prisipildė karinės amunicijos.

Žūtbūt reikėjo karo. Bet jo nebuvo. Galiausiai išsaugoti pagamintą produkciją darėsi neįmanoma. Iš pradžių naktimis, po to jau ir vakarais ėmė dinginėti tai kulkos, tai pistoletai, paskui ir dienos metu kas nors nusitempdavo ant tralo tanką arba patranką. Kartą iš kiemo pakilo bombonešis su bombomis. Niekas jau nebesistebėjo.

Kartą buvo taika. Visų šalių vyriausybės karštigiškai ieškojo sprendimų, rinkosi į bendrus arba uždarus posėdžius. Niekas negelbėjo. Ekspertai nesutardavo tarpusavyje, ką daryti. Vieni sakė: gerai, uždarykime gamyklas ir nustokime gaminti ginklus. Bet kur dėsime darbininkus, kur kitur gaus jie darbą. Padidės išlaidos, reikės mokėti nedarbingumo pašalpas, be to, gyventojų tarpe kils neramumai.

Kiti gi siūlė pradėti karą, kuo skubiau su bet kuo, nes kuris pirmas pradeda, turi daugiau  šansų gauti daugiausiai naudos. Karas taipogi ženkliai sumažins gyventojų skaičių, o likę gyvi turės pastovų užsiėmimą.

Bet šitai pozicijai irgi nevisi norėjo pritarti, nes nežinia, kaip karas atsilieps jų pačių gyvenimui. Kiekvienas, dirbantis prie sprendimų priėmimų, suprato, kad gali neišsukti savo vaiko iš privalomos karinės tarnybos. Karui labiausiai pritarė bevaikės moterys ir senmergės.

O miestuose ir kaimuose tuo tarpu jau visi buvo ginkluoti.

Kartą buvo produkcija. Jos buvo tiek daug, kad nebetilpo sandėliuose ir net gamyklų teritorijose. Dėl to ji buvo tiesiog išmetama į gatvę. Pavyzdžiui, pagamintą produkciją atveždavo ir padėdavo prie autobusų stotelių. Arba prie prekybos centrų. Prie padėvėtų drabužių konteinerių. Prie pašto dėžučių. Labai patogu - eini į darbą, pasiimi laikraštį, o kartu ir šovinių pakuotę. Su patranka. Arba sėdi į stotelėje paliktą tanką ir važiuoji savo reikalais. Arba į lėktuvą.

Kiekviename garaže vietoje automobilio stovėjo tanketė, iš kiekvieno virtuvės lango kyšojo patrankos vamzdis ir grėsė iššauti, sulaikė tik mintis, kad iššovęs gausi atsakančiai atgal iš priešais esančio virtuvės lango.  Ant daugiabučių stogų vietoje saulės baterijų puikavosi katiušos,, laukuose darbavosi  tankai, vaikai net į mokyklą nešiojosi automatus. Padėtis kiekvieną dieną buvo įtempta. Trūko tik menkos kibirkštėlės. Bet jos vis nebuvo. Gyventojai dvejojo. Nesiryžo. Laukė. Taip pat ir valstybės. Dvejojo. Nesiryžo. Laukė. Buvo bailios.

Kartą buvo taika. Bet, aišku, ji netruko amžinybę. Po jos nieko neliko.