Sumaniau prisipažinti

    Kai panoro "Rašyke“ truputį atitolti ir taip padaryti paslaugą savo neįkyriu buvimu, tuomet ir prisiminiau sąžiningai tarnaujantį „Dienoraštį“. Jis lyg nuošalėje: kas užklys, kas neužklys. Man regisi, kad didesnių ginčų dėl raštų, kurie paliekami šioje nuošalėje, lyg  ir nebūta. Nekabu apie kai kurios rūšies provokacijas. Niekaip negaliu suprasti, kad kažkam reikalingi turėti savo dienoraščiuose įrašus, kaip, sakysim  šis: ko jai čia maltis kaip blusai ant byb...
    Na taip, paskutinių dviejų raidžių citatos pabaigoje nesiryžau ištarti, bet man smagiau pasakyti, kad gausi „Rašyk“ publiką beveik nesureagavo. Tad ir galvoju, kad šioje pozicijoje žmogus tėra paliktas pats sau – te pabūna su savimi,  te prisimena, pamąsto, užrašo, kas jam atrodo reikalinga. Ir tai, matyt, nereiškia, kad tokia pozicija konservatyvi, sustabarėjusi. Bent aš taip manau, kad mano atveju  ji gali reikšti judėjimą į jubiliejinę 75 metų sukaktį. Taigi „Dienoraštis“, mano galva, nebloga vieta realizuoti savo sumanymą, kitaip tariant – renkuosi jį kaip vietą, kuri netrukdo nei svetainės administracijai, nei jos jaunai ar senai, jau įkritusiai į senjorų būtį, publikai. Kita vertus, tai patogu asmeniškai ir man, kadangi čia pat, šalia jau beveik 1000 didesnės – mažesnės apimties kūrinėlių, patalpintų nuo 2006 metų kovo mėnesio. Toks sutapimas, kad pirmasis yra, stambiausias, o šiandienis – smulkiausias, tiesiog aiktelėjimas:

  O!
  Kiek paukščių daug,
  Pavasario neradę,
  Į dangų mirtimi sugrįžta...

  Tačiau tikiuosi, kad man labiausiai pagelbės tematika. Beje, ar reikia? Ar reikia senatvėje žmogui imtis parašyti atsiminimų (gal) knygą, juolab, kad daugiau tikimybės, kad ji pasiliks neparašyta?
  Tai darau ne dėl būtinumo, ne dėl reikalo, o skatinamas potraukio pabūti prie raidės. Ne be pagrindo tokį mane pamatęs, jaunas, energingas žmogus energingai ir protingai mestelėjo: 
    — Dar vienas grybas, nepailstantis plunksnos kilnojime.
    Nuovargis jau senokai atsiradęs, bet dabar jau su juo savo darbais kartu dalijamės: tai užmirštu ir pametu rašyti, tai atsimenu ir vėl pradedu, dažnai net pakeisdamas sumanyto darbo pavadinimą. Tačiau tai irgi esmės nekeičia, kadangi neįmanoma net ir mažiausios atkarpėlės peršokti einant keliu, kuris gyvenimo mestelėtas po tavo, būtent po tavo, Žmogau, kojomis. Ir kaip aš bekeisčiau savo „raštų“ pavadinimus,  trumpai - drūtai jis išreikštas pavadinimu
    Pakeliui į  75
    [1939 – 2014]
  Dabar tos kelionė liko nedaug. Tai, žinoma, ne didelė paguoda. Ir net prasitariau Galindui, ar nevertėtų 75 užbraukti ir jo vietoje įrašyti  100. Tai įvyko gerokai anksčiau, dar 2012 rudens pradžioje. O jam palūkuriavus pats ėmiausi betikslio darbo. Tiesa, užrašyti nebuvo sudėtinga ir užrašas, mano galva, atrodęs neblogai.   
  PAKELIUI į - 100
  ArbA
  Kalnais užgriuvęs

  — Kaip, kaip? Kalnais? Tai jau tikrai taip,— vėl Galindas ir, norėdamas prakalbinti savo bičiulį: — Girdi, Nikai, kokiomis aukštomis natomis mūsų dziedulis gieda?
  — O ką? Te gieda. Ausys dėl to nenukris,— atsiliepė abejingu, tiesiog mieguistu balsu Nikas.
  — Bet tu įsivaizduok, kokie tie kalnai turėtų būti. O! nuo jų viršūnių net svaigu žvilgterėti žemyn. Bet, žinoma, giesmė graži. — Ir jau man: — Giedok, dzieduli, kad toks ūpas. Tik va pagalvojau, ar nereikėtų pridėti dar bent metų, kurių prireiktų tokiam jubiliejui atšvęsti. Įsivaizduoju stalą kaip kelią — per visą Šklėrių sodžių, apspitusį svečiais ir dainuojantį „ Ilgiausių metų linkime“. 
  — Smagu, Galindai, su tavimi šnektelėti. Ir svarbu, kad ne niekus malam. Apie jubiliejinę puotą nepagalvojau. Dėkui, mielasis. 
  O Nikas, paduodamas atsisveikinimui ranką, įdėmiai sužiuręs į veidą, tačiau lyg miške:
  — Aū! aūūū! Dzieduli, aūūūū!
  — Dar sapnuoji, Nikai?
  — Ačiū. Išsisnūduriavau. O šaukiu netgi ne miške, o kalnuose. — Ir vėl kaip anksčiau: — Aū! aūūū! Dzieduli,  aūūūū!— Ir  jau taip:
  — Kvaila, ar – ne? Niekuomet kalnuose nesu buvęs, tačiau jausmas toks, kad iš tiesų kaip kalnuose. Sakyk, kokių kalnų čia judu su Galindu pripaistėte?
  Galindas, gavęs proga, padainavo:

  Po aukštus kalnus vaikščiojau,
  Saldžias uogeles rankiojau...

  Smilkiniuose pradėjo tvaksėti: kalnai, kalnai... Jie ir dabar neatslūgę ir galvoju, kaip padaryti taip, kad jie atrodytų beprotiški, bet vis dėlto nepraradę skonio, kramsnojant raidę, sakinį, strofą. O galvoje atsikvepia perskaityti M. Montenio žodžiai:
[i]  "Čia labai nuoširdi knyga, skaitytojau. Iš pat pradžių įspėju, kad nebuvau užsibrėžęs jokių kitų tikslų, išskyrus šeimyniškus ir asmeniškus. Visiškai negalvojau apie naudą tau ir šlovę sau Tokiems užmojams mano jėgos per menkos...