sielvartėliai

drabužius skalbiančios sąmonės mašinos, amžinai tinkle, leidžiančios sau priartėti prie ribos, tik kai išsikviečia tvirtas daktaro rankas... besisavinančios... bailios... aklos, nes manančios, kad kenčia labiau... apgailėtinos, nes tam, kad nebūtų sužeistos atsisako ir galimybės būti įžeistos... šunys, kuriuos į save pila, kad prasimuštų į geriausiųjų tarpus... bijančios svečiui duoti pasikrauti į rozetę, nes neduok dieve tai bus konceptas... mikro keičiasi, makro pasilieka, visai kaip ir šunys ir jų veislės... bet kuo aš geresnis? bandyme save sunaikinti atradau tik tai, kad tokiu gimstama... taip, bet kokia istorija yra racionalizacija, tačiau, kas įdomiausia manyje, jog net tamsiausiose savo gyvenimo įvykiuose galiu (ar bent jau įsivaizduoju) atrandąs mažą dalelę savęs, kuri tą tamsą jau tada buvo išvertusi į konceptą... kitaip tariant, niekada nesijaučiau praradęs kontrolę... išskyrus gal tik du blackoutus. juokinga, kad labiausiai kontrolę kitiems atrodydavau praradęs būtent tada, kai jos iš tiesų turėjau labai daug, aš tiesiog jos atsisakydavau - keista, kad toks paprastas sąvimonės šuolis daugumai yra tiesiog kosminė metafizika... ne, daug sunkiau yra iš tiesų būti kontrolėje, nesislepiant ir sugebėti taip save apgauti, kad nepasibjaurėtum savo snukiu... gerai, kai turi tėvą arba dievą ar kažkokį kitą pavyzdį iš vaikystės, kuriuo galėtum sekti, o mano atveju, tuo pavyzdžiu - buvau aš pats... ir manau būtent dėl to, man buvo taip sunku sugrįžti į save, nes būdamas šešėliu, aš tik tobulindavau tą, kuris negalėjo būti pavyzdžiu (ar bent jau tokiu mastu, kokiu jam gyvenimas užkrovė).  visgi galvoti ir rašyti nėra tas pats, mąstymas labiau šliejasi prie rašymo.