ispanija - internete
rusija - bažnyčioj
vokietija - poezijoj
anglija - bare
graikija - lavono venose
lietuva - netikra ačiū dievui

ir nebus

apmaudu tik dėl to, kad kadais dar bandžiau

„Mylėk ir daryk, ką nori“
„Mūsų širdis bus nerami, kol neatras poilsio tavyje.“

drabužius skalbiančios sąmonės mašinos, amžinai tinkle, leidžiančios sau priartėti prie ribos, tik kai išsikviečia tvirtas daktaro rankas... besisavinančios... bailios... aklos, nes manančios, kad kenčia labiau... apgailėtinos, nes tam, kad nebūtų sužeistos atsisako ir galimybės būti įžeistos... šunys, kuriuos į save pila, kad prasimuštų į geriausiųjų tarpus... bijančios svečiui duoti pasikrauti į rozetę, nes neduok dieve tai bus konceptas... mikro keičiasi, makro pasilieka, visai kaip ir šunys ir jų veislės... bet kuo aš geresnis? bandyme save sunaikinti atradau tik tai, kad tokiu gimstama... taip, bet kokia istorija yra racionalizacija, tačiau, kas įdomiausia manyje, jog net tamsiausiose savo gyvenimo įvykiuose galiu (ar bent jau įsivaizduoju) atrandąs mažą dalelę savęs, kuri tą tamsą jau tada buvo išvertusi į konceptą... kitaip tariant, niekada nesijaučiau praradęs kontrolę... išskyrus gal tik du blackoutus. juokinga, kad labiausiai kontrolę kitiems atrodydavau praradęs būtent tada, kai jos iš tiesų turėjau labai daug, aš tiesiog jos atsisakydavau - keista, kad toks paprastas sąvimonės šuolis daugumai yra tiesiog kosminė metafizika... ne, daug sunkiau yra iš tiesų būti kontrolėje, nesislepiant ir sugebėti taip save apgauti, kad nepasibjaurėtum savo snukiu... gerai, kai turi tėvą arba dievą ar kažkokį kitą pavyzdį iš vaikystės, kuriuo galėtum sekti, o mano atveju, tuo pavyzdžiu - buvau aš pats... ir manau būtent dėl to, man buvo taip sunku sugrįžti į save, nes būdamas šešėliu, aš tik tobulindavau tą, kuris negalėjo būti pavyzdžiu (ar bent jau tokiu mastu, kokiu jam gyvenimas užkrovė).  visgi galvoti ir rašyti nėra tas pats, mąstymas labiau šliejasi prie rašymo.

šianąkt bus ir vėl paskutinį kartą leista
išlieti atspindžius neapmąstančio veido
grožėtis skausmais vandenio beakio
mirktelėjimu išdavusio visus į viską
amžinybėje kiekvieną ribą palietus
išaušti blogiui pasišiaušusiam atleidimus
kurių niekada nebuvo ir nebus tik yra
vėjas išpūtęs kalbą galandantis lapus
ištraukę mėlyną spalvą vyzdžiai žvaigždūs
perveriantys žuvį dėstančią metafiziką
žaidžiu jai nes ji vienintelė tokia beviltiška
bet pagailsta pasiilgsta patikėjusio savęs
sprogstančio nesustabdomybe kituos
to ieškojimo ne ten po to griuvėsiuos
to apšviesto niekio nieko neradus
to supratimo jūdų neištiesins istorijos
ir labiausiai tų kuriems jokio nebereikia
jau iš--- -pažįstančių laiką bei dievo ligą