pasakysiu, ką Senis man išdėstė
iš metų patirties po karo,
kaip tada vadintame,
Antruoju Pasauliniu Karu
dar neprarask savo arogancijos, tarė,
galėsi tai padaryti, kai būsi vyresnis,
prarasi ją per anksti ir gali būti, kad
tiesiog pakeisi jį tuštybe
tik vieną kartą pasiūlė
išstumti įprastą tvarką
tų pačių žodžių eilėraščio eilutėje,
kam du kartus nurodyti tą patį dalyką?
pasiūlė pasimelsti Mūzai,
atsiklaupti man ant kelių ir eiti išpažinties
čia pat kampe ir
pasakė, kad turėjo tai omenyje pažodžiui
tai – dienomis prieš Barzdą
ir Gėrimą, bet Senio charakteris buvo gilus
savo potvyniuose, per kuriuos pats plaukė,
smakras į šoną, o galva pakreipta tarsi čiurlenanti
Senis buvo daug vyresnis, nei leistinos datos,
daug vyresnis už mane, jam buvo devyniasdešimt,
jis su vokišku akcentu kirsdavo nosį,
manau, kad jį paveikė viešnagė Aušvice
dėl leidybos, man patarė,
kad aplipdyčiau savo sieną atmetimo lapeliais,
Senio lūpos ir ilgų pirštų kaulai drebėjo
su pažiūrų apie poeziją aštrumu
Senis pasakė, kad puikus buvimas,
kuris leido ir keitė viską
poezijoje, buvo aistra,
aistra buvo geniali, ir jis gyrė sąmonės srautą ir dadaizmą
vos buvau pradėjęs jį skaityti,
paklausiau, kaip gali būti tikras,
kad tai, ką rašai, tikrai yra
verta dėmesio, ir pasakė, jog tai neįmanoma
niekada negali būti tikras,
mirsi nežinodamas,
ar viskas, ką parašei, buvo kažkas gero,
norėdamas būti tikras, – nerašyk


Passchendaele2
