Rašyk
Eilės (81175)
Fantastika (2610)
Esė (1676)
Proza (11349)
Vaikams (2775)
Slam (94)
English (1234)
Po polsku (384)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 52 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Nenoriu daugiau gyventi. Nenoriu gyventi tiek, kad to norėčiau. Niekam nelemta atsigręžti prieš savo Kūrėją su įniršiu, kurį galima išlieti tik vienu būdu. O gal būtent taip ir reikia atsigręžti – kad sudegtum anapus meilės, kuri iš anapus būties atėjo pas mus: Kristaus – visada neišgirstamo, o todėl visada pernelyg lengvai pakeliamo – riksmo. Su meile ir baime mokomės įsiklausyti į mylimą baisybę, užgriūvančią mus tarsi staigų, botago kirčio vertą lietų, kurį stebime pro langą. Skausme mokomės skausmo. Kartais, tarp apkartusios mėnesienos ir mano nemigos "proto utėlių", sužimba skalpelio ašmenys – tokie švarūs savo prasme, taip suformuoti ir pagaląsti iki tarpžvaigždinio mėlynumo, kad perbraukus jais – atėjus laikui – per savo paties gerklę, ištrykšta ne kraujas, o senovinis atsakomasis žvaigždžių švytėjimas. Kartą, maloniai moderniuose mirties namuose-ligoninėje, su vaizdu į dangaus niekinamus dangoraižius ir nepriekaištingas Vilniaus ežero nuotekas, buvo nudirta vidinė mano oda – nuo ​​burnos iki žarnyno, o "siela"?.. miręs žodis; mirk, kad ją atrastum. Kad gailėtumeisi savęs, turi išlikti "aš". O, bet net ir apsidergus, vis tiek skubi viską paslėpti nuo malonios ukrainietės – naktinės slaugytojos su vos matoma barzdele. Fentanilio pleistrai ant mano stalaktitais virtusių šlaunų, ant peršviečiamų pečių, o pats oras ėda mane tarsi vėlyvą rudens lapą, kurį kadaise būčiau demonstravęs laikinai mylimajai arba – su katės šlapimo aštrumu – įpynęs į šį konfesinį eilėraštį-esę. Mirusios smegenys, gyva valia, mažos piliulės, supinančios skausmą su jo garbinimu, morfijaus aparatas, kurio tylus pyptelėjimas (tarsi dangiškas varpelis!) šaukia mane į staiga tapusius pakenčiamesnius Pragaro koridorius... Žavioji Vilkute, su tokiomis nechirurginėmis kūno linijomis, kuri, pasilenkusi tvarkyti mano vamzdelių, atskleidžia ledo nėrinių apatinius – tarsi paskutinį ledyno pėdsaką. Smegenys, smegenys, smegenys – elektriniai blyksniai, įsižiebiantys ir gęstantys, įsižiebiantys ir gęstantys – ne ta sąmonė, kurioje myliu savo žmoną, kurios įtemptas naktinis protas išburia, tarkim, Kristų vystykluose – purviną kūdikį – ar vėliau, paauglystės darganos migloje, pavargusį nuo medžio, nuo negyvos Judėjos, nuo Dievo – triukšmadario, nuo kažkokio neramaus žemiško absurdo, kaip ji sako, per kurį gali atsiverti likęs dangus. Kartą ėjau pro cheminį naktinės naftos perdirbimo gamyklos žavesį, pavojingai kibirkščiuojantį išorėje ir viduje, nes šalia manęs, po jos apatiniais drabužiais, bangavo geriausio kūrinijos fiasko įsikūnijimas: mėnulio spalvos oda, priverčianti jaunuolį krūptelėti, ir kartu – dusinantis nekaltumas. Visgi, mums pavyko. Ir virš kalto metalo turėklų užmiesčio klubo, kuriam nė vienas iš mūsų niekaip negalėjome priklausyti, prie baseino su mėnulio spalvos vandeniu, kuris, rodos, ir įkūnijo ją, ir gėrė ją į save, mes tapome geresni. O vėliau – lauke, ant vejos (o, būti šešiolikos!), kai žvaigždžių lietus, kurį laikiau savuoju, gręžė mane, rinkdamas prakaitą, raumenis ir atmintį, kad priverstų savo paties mirtį nenutrūkstamai šviesti manyje – net iki pat Pragaro gelmių, mes buvome nepakartojami. Ar gali būti, kad jos pavardė iš tiesų buvo Žibikienė? Tiek daug gyvybės šiame konfesiniame eilėraštyje-esėje, tiek daug meilės – išgelbėjamos ir gelbstinčios, bet aš – bijau, prisiekiu – draskau atvirai tą širdį, kuri man dar liko, kad ji nebebūtų ir nebeplaktų, ir nebeslėgtų manęs visu svoriu. Kažkas mumyse paliečia kančią, pirmiausia moko rasti mažas įlankėles mūsų meilėse: tuščias niekybes, kuriose esame tai, kuo visada buvome — tuščios niekybės — bet pakitę ar persitvarkę kaip atomai atsitiktinėje daiktų karalystėje: ranka, sakome, ar akis, ar plaukai, tarsi norėdami save sukurti – įtvirtinti – tikrai ten žinodami dabar, kad nereikia judėti laike, mes esame judinami tigro dryžiais margintų uodegų kraujo spalvos pelekų kažkokio nežemiško žydrumo, galėtum sakyti, mąstant save iš prigimties kažkas mumyse – kenčiant – paliečia, įžiebia, kad galėtume ramiai žingsniuoti, regėdami per visiškai kitokią stichiją, kaip kadaise Lietuvos delfinariumo akvariume, kai plūduriavau akimirką su savo mylimąja ir dviem naujais gyvenimais, gimusiais iš mūsų, kurie labiausiai pamilo tą mažytę žalią beveik ne žuvį – labiau panašią į žvaigždes, kai užsimerki ir sukiesi, atsiverdamas tam sukimuisi, dalelės, taip išsilaisvinusios iš daiktų, kad krinti žemyn juokdamasis iš to chaoso. Man ilgą laiką rūpėjo ne žuvelės, o raštas po jų: stebuklingas; net nebandžiau mąstyti: visos tos dulkelės dydžio akys ir gyvos akimirkos, vienu metu atsiliepiančios į mano poreikį ir kartu į nieką, tarsi patys mano nervai veiktų pagaliau išlaisvinančiu, gelbstinčiu būdu. Kažkas mumyse paliečia – kenčiant – paliečia mus kaip žvaigždynai kinetinės ramybės, kurie siejo mus už mūsų pačių ribų, kai mergaitės prispaudė prie stiklo savo dar besiformuojančius veidus, pro kuriuos skriejo laukiniai nauji būriai – beveik pernelyg žali, beveik pernelyg mėlyni, kad būtų galima ištverti. Ir aš laikiau Tavo ranką.


2026-09-12 15:44
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą