Sakau Jums, Autorius aklas.

Sakau Jums,
Autorius aklas.

Liečiau tamsą dienos šviesoje.
Niekad dangaus nežinojau.
Tik vėjas žaidė manim
Ir garsas pavergė amžiams.
--------------      Šiandieną aš pabudau be namų, laisvas nuo vietos ir nepririštas sunkia grandine. Kitados maniau, jog toks ir yra tikrasis gyvenimas. Tačiau dabar, slėgė laisvė ir kelio paieška. Be kita ko, keturių sezonų pasaulyje sunku išvengti melancholiško dangaus ir šalto vėjo pavojaus. Čia, žmonių veiduose regi daugiau mirties nei kai kurių nabašnikų prieš juos palaidojant. Bet vis dėlto,  žinojau – mirtis yra gyvųjų privilegija. Tad nebijau išnykti jos gniaužtuose, slapsčiausi tik nuo paties gyvenimo.
Ilgainiui paakyse atsirado juodi ratilai, obuoliai pasruvo kraujo erškėčiais, vyzdžiai tapo asimetriški. Šitai galėjo reikšti tik viena – mano sielos langai ėmė vertis, akti.  Aistra subliuško it bliūkšta helio balionai peržengę slėgio ribą. Kūnas ėmė gyventi tarsi grožis būtų palikęs jį, kaip nereikalingą pakeleivį greitkelio pašonėje.

**********