rūkas

einu per tiltą
sukrenta nuo turėklų
paukštukai
akmenimis už kaklo 

matau apkabini
šešėlyje
besisupančią kriauklę
manau tai aš 

suklumpu prie akmens
geriu iš duobutės
tavo skruoste
nutyla bangos 

gelia ledinis vanduo
tavo balse
neatpažįstamas
kiro plazdenimas 

kai šalia
kai esam jūra
skęstam į laivą
ošiantį seklumoje 

bures ant kranto
žvejas sulanksto
piktai 
pakelia akis 

kas trukdo tylą
nieko nematyti
tik draiskosi 
plunksnos 

iš viršaus
stebiu paukštuką
nukritusį
ant laivo denio 

grįžtu
prie akmens
vandeniu
jei ištrokštum