Rūkas

... Tačiau aš nesu nei menininkas, nei poetas, Mei. Savo dienas praleidžiu piešdamas ir rašydamas, tačiau mano didysis AŠ slypi ne mano dienose ir naktyse.  Aš esu rūkas, Mei. Aš esu rūkas, nepavirtęs lietaus vandeniu. Aš esu rūkas, ir rūkas yra mano vienatvė, mano alkis ir mano troškulys. Mano nelaimė, beje, yra tai, kad šis rūkas yra mano tikrovė, ir kad manasis rūkas svajoja  danguje sutikti kitą panašų rūką, svajoja išgirsti žodžius „Tu ne vienišas, mes dviese, aš tave pažįstu.“
Pasakyk man, pasakyk man, mano drauge, ar yra pasaulyje kas nors, kuris norėtų ir galėtų pasakyti man: „Aš esu kitas rūkas. Tad kartu apgaubkime kalnus ir klonius, eikime pasivaikščioti tarp medžių ir virš medžių, užklokime aukštas uolas, drauge prasismelkime į visų gyvų būtybių širdis, keliaukime į tolimiausius kampelius, niekam neprieinamus ir niekieno neatrastus.“
Sakyk, Mei, ar yra nors vienas žmogus, tavojoje pasaulio pusėje, kuris galėtų, ar norėtų pasakyti man tokius žodžius?

/Iš K.Džibrano laiškų/