Šiandien paskubomis peržvelgiau savo pirmą kūrinį, baigtą 2006 metais - "velnių medžiotoją". Pamaniau - kaip gerai, kad nebandžiau jo iškišti kokiam nors Eridanui. Skaityt smagu, prisiminti emocijas irgi smagu, bet tai PRASTAS darbas - ypač žvelgiant iš dabartinių pozicijų.
Visgi supratau vieną svarbų dalyką - velniškai noriu grįžti prie panašaus žanro kūrinio! Tai buvo mano smagiausi rašymo metai, kai linksminausi ne tik aš, bet ir skaitytojai.
2014-02-02 12:13
O kas draudžia grįžti?
2014-01-29 20:44
Aš skaitau knygas dažniausiai todėl, kad noriu pagyventi tos knygos personažų gyvenimais, įsijausti, užsimiršti, patirti jų nuotykius ir emocijas.
Jeigu žmogus sugeba fantazuoti, ir parašyti nuoseklią didelę istoriją, tokią kaip "Velnių medžiotojas" , tai jis patiria tas emocijas, tuos nuotykius dešimtkart stipriau. Kaip aš norėčiau būti parašęs tokias knygas, kaip "Kopa", "Robinzonas Kruzas", "Only lovers left alive", "Grafas Montekristas" ar mano vaikystės mylimiausia knyga "Mamutų medžiotojai". Įsivaizduoju, koks tai buvo nuotykis, koks įtraukiantis, už pinigus nenuperkamas malonumas tai buvo tų knygų autoriams.
Žodžiu, Aurimazai, pavydžiu tau tų smagių rašymo metų.
2013-11-13 20:08
Na taip tada buvo geri laikai bet kiek pamenu vm pradėjai gal 1998-1999 buvo geru ir rašymo akimirkų ir skaitymo :) manau kūrinys nėra jau toks prastas turint galvoje kiek tai tada buvo metų tai sakykim jei taikytum į tokia auditorija tai dar ir šiom dienom skaniai susiskatytų tada nesigilinai i socialines problemas o buvo na sakykim paaugliškas idealizmas yra toks medžiotojas kuriam viskas dzin, ir jis daro taip kaip jam reikia ir gerai ir nebėra jokių klausimu tiesiog daro ir tiek o dėl tokio stiliaus kūrinuko tai tikrai reikia ;)