Prieblanda

Vieni sukuria kalnus, kiti jais vaikšto.
Pasitaiko tokių, kurios klausinėja
ar literatūra apskritai yra menas.
Klausinėja pačios nesuprasdamos ko.
Jų susierzinimas didėja, o kai
atvirus nervus padengia lapai,
jų akys po tais lapais tampa
panašios į žalios tinklinės tvoros akis
ir pro linijas lietaus su bet kokį
bukumą peržengiančiu abuojumu
žvelgia į papilkėjusius laukus,
prisijungdamos prie, kaip atrodo,
viską apimančios monotonijos.


Prieblandos pieniniai dantys atšipo,
todėl jos neperšviečiamos dienos
kaip niekada buvo išsekusio, vos rusenančios,
snūduringos, aptingusios, bet vos priliestos, 
staiga pasidarydavo urzgios, isteriškos ir piktos.