Pramušantis.

infantilus

Sonetas seniems

Dumba akys nuo ilgo žiūrėjimo prietemon,
klypsta kojos, kai grįžti tesugebu atbulas.
Nebe tie mes, kai keliame šimtą ir atgulam.
Vakarienę su poteriais sukeičiam vietomis...

Patvoriais sirpo naktys nužindusios pienžvaigždžius,
skersapūtės nevirkavo mūsų pakinkliuose –
patys vėjus keturpėsti prunkščiančius kinkėmės,
ir po linmarkas murkdėme griekus nurėdytus.

Menką nieką po trupinį laužėm ir dalėmės -
buvo spalio mažai, o per daug tik prilydavo -
ir tada, kai genėdavo prieširdžius dalgėmis.

O dabar jau skaičiuojam dienas tartum pragulas,
susispraudžiam tarp nišų palėpės lentynoje –
galim tykiai ilsėt – nebėra, kas paragina...