Pora

Vėl kambariai, prasmegę buityje,
Vėl marškiniai, užveržę tavo gerklę
Vėl kraujo karas, viešpatie, su ja –
Su statula, kuri per naktį verkia,
Kai pereini debilišku žingsniu
Pamindamas voratinklį iš gyslų,
Palietęs odą atminties dygsniu,
Kuris nuskausmina ir Nemuną, ir Vyslą.

Jaunavedžiai ištirpsta audroje,
Kurios negirdi Jurbarko Šekspyras;
Jų kraujas nesibaigiančia srove
Per daiktus teka... O kasdienis tiras,
Kur tavo veidas – pilkas taikinys –
Nuo ryto nepaleidžia mano rankos.
Suvirpa jau pražilęs smilkinys:
„ Kai mūzos tyli, mylisi patrankos...“

R. Rastauskas