Pipirui atminti

Ne paslaptis, kad daugelį iš mūsų palietė vargšo Pipiro istorija. Tikiu, kad išgirdęs apie šitą įvykį, retas liko abejingas. Rašau dabar, ir nerandu objektyvių žodžių, taisyklingų sakinių, rišlių minčių. Norisi rėkti ir staugti kaip paklydusiam gūdžią naktį vilkolakiui: už ką už ką už kąąąą?

Vyliausi, kad išgyvensi tu, Pipire. Tokiom išmintingom akim iš laikraščio į mane žvelgei. Nekaltas gyvūne. žinau, kad dabar tavo šuniukiška dvaselė sklando ore, laisvai klajoja šviesmečiais, nepriklausoma nuo žmogaus malonės, ir laukia savo eilės atgimti iš naujo. Žinau, kad dabar tau jau nemaudžia kaulų, nesopa sąnariai ir nenieži oda. Nekankina troškulys ar alkis. Nejauti ir baimės. Dabar tu laisvas.

Ir jau nepaglostys tavęs artimas delnas, jau neišties kaulo ir nepašauks, nepakedens kailio.

Žvelk į mus iš Šunelių Rojaus, ir įkvėpk gerumo tiems, kam jo trūksta.
Ramios tau kelionės, Pipiriuk.

Tegul kiekvienas darbar apkabina savo keturkojus draugus ir pasižada juos saugoti ir mylėti. Kiek daug jie duoda žmogui, išmatuoti per sudėtinga.