Pagalvojau, kad po poros dienų, yra proga pradėti rašyti dar vieną sapną, kuris, kaip ir daug kitų, kaip – pagaliau – sapnui ir tinka, bus užmirštas. Šį kartą gal labiau autobiografinį.
- Tu kas?
- Aš vieversys.
Nors, sako, sausyje nebūna jų,
Tačiau ankstus kaip rytas
Į bundantį pasaulį atėjau.
Bet apie ką aš čia? Ne tik vyturių sausyje nebūna, bet ir rytai jo labai neankstūs . Jau septinta valanda, o tamsu ir Vilnius su mano Naujininkais žiburius kūrena. Kita vertus, nesu tikras, ar tuomet buvo rytas. Juolab, kad pelėdos manyje daugiau negu vyturio.


Pranas
