Pavojingas gyvenimas

Vakar mačiau patį gražiausią vyrą savo gyvenime. Tiesa, tokius matau kiekvieną savaitę, bet šis buvo pirmas šią savaitę. Jis stovėjo prie metro durų ir įnirtingai šnekėjo telefonu, apie ką , tiesa sakant nesupratau, man patinkantys vyrai visada šneka svetima kalba... Na bet tiek to, kam ta komunikacija, yra ir kitų gražių dalykų. Aš visada pradedu fantazuoti apie tai, kad jis turbūt koks nors nusikaltėlis, ne žudikas, kažkas su narkotikais, ir mes gyvename pavojingą gyvenimą, dalijames pavojinga lova, ir mus sieja pavojingas seksas... Tiesa, gerai žinau, kad pavojingi vyrai metro nevažinėja, jie dažniausiai sėdi brangiose mašinose, ir dažniausiai pralekia aptaškydami mane pakelės balos vandeniu. Kartais aš labai daug svajoju, kažkur iki centrinės stoties, nes tada reikia išlipti, ir svajoti nebeišeina, reikia brautis pro minią žmonių, ir saugoti rankinę, kitaip, tas gražiausias svajonių vyras ją nusineš, su visomis mano svajonėmis.

Tiesa sakant pavojingas gyvenimas man patiktų, norėčiau gyventi, kaip Boni ir Klaidas, tik pabaiga man nepatiko, nemėgstu smurto, visus reikalus tvarkytų Klaidas, o aš rengčiausi kailiais, ir jam grįžus namo, klausčiau "martini baby?"  Ir nieko nebūtų po tais kailiais, na gal apatiniai, kitaip nelabai higieniškai, ir mes ilgai sėdėtume burbulų vonioje su žemuogių kvapo aliejais, ir vėliau ilgai voliotumėmės lovoje, ir džiaugtumėmės siautulingu seksu... Gražios tos mano svajonės, žemuoginės, gerai kad niekam niekada jų nepasakoju, kartą bandžiau, bet mano gera pažįstama pasukiojo pirštą, ties smilkiniu, kai kurie žmonės labai nepakantūs kitų svajonėms. Tiesa, toji pažįstama paklausė ar žinau, kaip atrodo kalėjimai? Na ka ji sau galvoja, labai pavojingi žmonės niekada nepakliūna į tokias įstaigas... Čia turbūt pavydas, juk kiekvienas svajoja apie pavojingą gyvenimą, bet ne kiekvienas turi lakią fantaziją.

Tiesa, sakant aš niekada neieškau kontakto su gražiausiais savo gyvenimo vyrai. Vieną kartą bandžiau, tiesa, jis vairavo šiukšlių mašiną, na tą aš įsiaiškinau vėliau, ir neturėjo burbulų vonios su žemuogių kvapo aliejais, tiesa sakant jis ir martinio nemėgo, tik degtinę. Ir jis neturėjo prabangaus limuzino, kaip minėjau tik šiukšliavežę, kuri irgi priklausė bendrovei. Bet užtat dirbo pavojingą darbą, tiksliau pavojingai kvepiantį, tas kvapas man pasirodė per pavojingas, todėl teko palikti pavojingą gyvenimą, ir pasilikti ties svajonėmis...