Panas is no more

Esu Panas. Pagaliau paskelbti konkurso rezultatai ir galima lengviau atsikvėpti. Galima imti ir padaryti tai, ko senokai norėjau, bet kažkaip nesiryžau, nes konkurso vertintojai galėjo imti ir susimaišyti. Idant nesukelčiau jiems nepatogumų, iki šiolei svetainėje vadinausi Panas. Bet Panas is no more. Tęsiu savo rašykinio avataro vardo paieškas ir šį kartą persikrikštiju taip, kaip galima mane atrasti dar vienoj vietoj internetuose. Kodėl? Nes galiu, nes noriu, nes kam rūpi? Nes per daug panašu į Praną ir galima lengvai suklysti. Nes suklydę žmonės spusteli ant rašinio pavadinimo tikėdamiesi rasti viena, o radę visai ką kita gali nusivilti ir pasijausti apgauti.
Pasveikinkite Ežeraitį. Internetuose gyvenantį Alter Ego, kuris geriausiai pažįsta bičą, pasislėpusį už Asus monitoriaus ir geriausiai supranta visus, buvusius prieš tai - Žolininką, Paną, vaikius juozapąUKĄ ir Fantasmagorišką Sapną. Ežeraitis yra visų jų bastardas, todėl, nors ir negali nešioti to paties vardo, paveldi kiekvieną iki šiol anų ištartą žodį.
Esu Ežeraitis. Keisto kirpimo tipas. Vienišius, bet iš to nieko gero. Rašytojas, skaitytojas, žiūrėtojas - todėl niekam nenaudingas. Esu padaras kaip Golumas, tik dar neturiu savo mieliausiosios. Kartais sėdėdamas galvoju, kokį įdomų gyvenimą gyvena tie žmonės. O tada atsiverčiu knygą ir iškeliauju į Viduržemę, Narniją, Vesterosą. Myliu muziką. Muziką, o ne tą milijonų klausomą triukšmą. Mėgstu filmus, kurie smūgiuoja stipriai ir taikliai, o kai parkrenti, padeda atsikelti. Tada prisėda kur nors ant kelmo ir kartu žiūri į nusigėrusį dangų. Traukia tekstai-labirintai, kuriuose gali pasiklysti ir pasenti, ir mirti, ir klaidžiot visas permatomas ir šaltas. Sakau tiesą, nes internetuose nematau kitų žmonių akių, kurioms negali nemeluoti. Rašau melą apie gyvenimą, nes jo nepažįstu. Esu Ežeraitis.