Galite mane įrašyti į istoriją
Su savo karčiais, iškreiptais melais,
Galite mane sutrypti pačiame purve
Bet vis tiek, kaip dulkės, aš pakilsiu.
Ar mano įžūlumas jus liūdina?
Kodėl jus apima niūrumas?
Nes aš vaikštau taip, lyg turėčiau naftos gręžinių,
Pumpuojančių mano svetainėje.
Lyg mėnuliai ir kaip saulės,
Su potvynių ir atoslūgių tikrumu,
Lyg viltys kyla aukštai,
Vis tiek aš pakilsiu.
Ar norėjote pamatyti mane palaužtą?
Nuleista galva ir nuleistomis akimis?
Pečius krentančius kaip ašaras.
Nusilpnintą mano sielingų verksmų.
Ar mano išdidumas jus įžeidžia?
Tik nepriimkite to labai tiesmukiškai,
Nes aš juokiuosi taip, lyg turėčiau aukso kasyklų,
Užkastų savo kieme.
Galite mane šaudyti savo žodžiais,
Galite mane pjaustyti savo akimis,
Galite mane žudyti savo neapykanta,
Bet vis tiek, kaip oras, aš pakilsiu.
Ar mano seksualumas jus liūdina?
Ar jis stebina,
Kad šoku lyg turėčiau deimantų
Šlaunų linkiuose?
Iš istorijos gėdos trobelių
Aš pakilsiu
Iš praeities, kuri įsišaknijusi skausme
Aš pakilsiu
Esu juodas vandenynas, siūbuojantis ir platus,
Burbuliuojantis ir besiplečiantis potvynyje.
Palikdamas siaubo ir baimės naktis
Aš pakilsiu
Į nuostabiai skaidrią aušrą
Aš pakilsiu
Atnešdamas dovanas, kurias dovanojo mano protėviai,
Aš esu vergo svajonė ir viltis.
Aš pakilsiu
Aš pakilsiu
Aš pakilsiu.


Passchendaele2
