Nusivylimų teritorija.

Kaip išmokti rašyti apie laimę, kai tavo gerklę žudo įstrigęs gniutulas? Kaip priversti sielą džiaugtis, kai visas gyvenimas lyg koks miražas (kuris niekaip neišsisklaido), rodosi banalybių banalybė? Mano poteksčių paieškos pasirodo bergždžios, prieš galingą pasaulio srutų bangą. Gerai, pasistengsiu prisitaikyti. Gyvensiu duobėj, pilnoj šliužų. Kartu su šliužais retkarčias plauksim į jūrą, kuri pasitiks mus (visus!) savo lediniais gniaužtais ir nuplaus nuodėmes. Amen.