Klykdama stumdoma puolusi
žuvėdra atlekia vergauti staigiai
levandinis dangus trimitais
jau skelbia rytą pasirodantį
bet vakaras atskris dar -
pabaiga vis vien nesibaigia.

Smėlynų žmogus
pavargo nugalėti
nutarė pailsėti -
karštam vandeny.

Tai nesuderinama
cheminė reakcija čia prasta
nesuprato jis to
paliko nuplikęs, vien tik širdis.

Ir su širdim padarė tiek daug
kad dvasingiems tik pavydėt...

Vidinė baimė, kurios iki galo neperprantu, sukelia išsigandusių akių sindromą.
Kai iki skausmo nori nuoširdaus apkabinimo, gali daugiausia gauti žodžių, kurie nuramina labai trumpam, kadangi yra netikri. Veik komiški. Aš žinau, tu brutalus patinas, mielasai... Bet nelaimėsi.

Kaip išmokti rašyti apie laimę, kai tavo gerklę žudo įstrigęs gniutulas? Kaip priversti sielą džiaugtis, kai visas gyvenimas lyg koks miražas (kuris niekaip neišsisklaido), rodosi banalybių banalybė? Mano poteksčių paieškos pasirodo bergždžios, prieš galingą pasaulio srutų bangą. Gerai, pasistengsiu prisitaikyti. Gyvensiu duobėj, pilnoj šliužų. Kartu su šliužais retkarčias plauksim į jūrą, kuri pasitiks mus (visus!) savo lediniais gniaužtais ir nuplaus nuodėmes. Amen.

Galėčiau taip sėdėti ilgai. Kai pasaulis tarsi maža smiltelė tirpsta tau už nugaros, kai tu esi tas PASAULIS. Taisyklių pažeidinėti negalima. Bet pažeidžiu jas. Nusipiešiu traukinį. Jis juda. Mintyse jį sustabdau. Cha, aš galiu!
Ironizuoju žmonių jausmais, žaidžiu pokerį su gyvenimu.