Nr. 27

Dešinėje - skardis, kairėje - kalnas. Spaudžiu pedalą, greitis didėja, perjungiu pavarą ir toliau spaudžiu. Už nugaros policija, aš "bėgu". Nesustosiu.

Posūkis į kairę, policija atsilieka. Kylu į kalną. Pakilus kelio išsišakojimas į kokius penkis kelius. Vienas veda į pastatą, kažkokią požeminę aikštelę. Sapne pabundu. Suvokiu, kad sapnas.

Važiuoju į aikštelę, pasirenku vienintelį "uždarą" kelią. Du pasirinkimai, suktis ir įkliūti arba kaktomuša trenktis į didelius "garažinius" vartus. Koks skirtumas, juk sapnuoju. "Gazuoju" ir trenkiuosi į vartus juokdamasi, nejaugi pajusiu skausmą. Nė velnio. Pralendu kiaurai vartus. Atsiduriu tarpinėje erdvėje - priešais ir už manęs tokie pat vartai. Sklendžiu. Svarstau kur pasukti, sapnas manęs nebekontroliuoja, mašinos man nebereikia. Sklendžiu tiesiai į kitus vartus mąstydama, kad pagaliau pavyko sapne pabusti ir kad tai turi trukti neilgai.

Už kitų vartų labai didelis projektorius, kuriame nuolat atvaizduojami kažkokie vaizdiniai, kažkokie užrašai, žmonės. Jaučiu, kad bundu, stengiuosi išlikti sapne ir įžiūrėti, kas ekrane. Viskas blanksta, nebeišsilaikau ore ir atsimerkiu.