Močiutė ir Alzeimeris

Slaugytoja skambina pranešti apie Močiutę,
bet žinau, kad ji nemiegojo. Vaizdo įrašai,
fiksuojantys neramią jos naktį, užpildo mano el. pašto dėžutę.

Visą tamsųjį metą, ji blaškėsi ir vartėsi.
Esu už 1600 mylių ir niekuo negaliu padėti. Ieškodamas dieviškos
galios, nusprendžiu dainuoti vienintelei klausytojai.

Vos pradėjęs, girdžiu Močiutę, bandančią prisijungti,
mėginančią patraukti už susipainiojusio prisiminimų siūlo,
kad išlaisvintų tai, kas kažkada buvo. Muzika turi galią

nuraminti įsisiautėjusią sielą – o gal ir silpstantį protą.
Baigęs antrąją giesmę, paklausiu:
- Kuri tau labiausiai patinka? - Ji atsako: - Pirmiausia

dingo mano atmintis. - Ar įmanoma pamiršti visą gyvenimą,
kas savaitę dainuotas giesmes? Juk kai kurie pamiršta
sutuoktinio ar vaikų vardus, pamiršta, kur gyvena;

tad kodėl gi nepamiršus ir mylimos dainos? Vėliau prisimename
savo palaiminimus, įvardijame juos garsiai. Vis dar turime
už ką dėkoti. Kai tik pamanau, kad jos protas aprimo

arba nusilpo nuo sujaudinimo, ji jau pasiruošusi tęsti.
Leidžiu jai kalbėti mums įžengus į antrąją valandą – tol,
kol baigiasi žodžiai, kol ji vėl tampa ta, kurią pažinojau.