Meilės kalba

Diana atsirėmė į prie paplūdimio esančią promenados baliustradą, nugarą atsukdama į gražų Viduržemio jūros saulėlydį; vietoj jo, atidžiai stebėjo mažą minią priešais.
Itin neįprastas prašymas lydėti savo agentą į Sapienzą. Normaliomis aplinkybėmis, laikytina per daug rizikinga agentams ir prižiūrėtojams būti toje pačioje vietoje, kas be ko, atvirame lauke kelias dienas prieš užsakymo įvykdymą.
Kasmetinis Feste Del Paese buvo šios rizikingos aranžuotės priežastis. Beveik neįmanoma jiems komunikuoti paprastu būdu; garsi, gyva muzika trukdytų tiek 47 ausinei, tiek jo mikrofonui.
Jokių hotelio kambarių laisvų tokiu trumpu pranešimu, ir, kadangi reikėjo dalytis slėptuve tik šia proga, ICA pasiūlė apsimesti esant pora per jų viešnagę. Tai bent jau pritildytų kaimynystės paskalas, sukeltas vyro ir moters, kurie akivaizdžiai gyvena kartu, bet jie pozavo nepažįstantys vienas kito, kai tik palikdavo apartamentus.
ICA neturėjo žalio supratimo, kaip arti buvo tiesa dėl šios sugestijos. Ne tai, kad ji ir jos agentas iš tikrųjų buvo pora, žinoma, kad ne. Jai teko priimti, kad 47 nerodė jokio interesuotumo žmogiškaisiais ryšiais jau prieš daug laiko, bet tai nereiškė, jog kada nors bandė nuslopinti savo jausmus. Vietoj to, jie tik augo stipryn kiekvienais metais, dirbant šonas prie šono, kiekvienu nereikalingu telefono skambučiu, kuris trukdavo ilgiau, negu diskutuotinos darbo temos, kiekvienu slaptu materialinio perdavimo susitikimu užimtose vietose, kurios leido tik vieną ar du skubius žvilgsnius į jį.
Pastebėjo jį, paliekantį bažnyčią, su Tėvu Frančesco prie šono. Vyrai įnirtingai diskutavo, kai prisiartino prie jų, abiems šnekant itališkai.
Prieš jai prisijungiant ir pasisveikinant su Tėvu Frančesco šiek tiek mažiau sklandžia italų kalba, negu 47 mokėjo, kunigas pasisuko į ją ir pasaliutavo angliškai, nuoširdžiai priimdamas į Sapienzą.
– Ačiū, Tėve, – atsakė, instinktyviai prabildama kalba, į kurią kreipėsi.
Tėvas Frančesco vėl pasisuko į 47, žemu, bet turtingu balsu, ir dabar jame galėjai girdėti šypseną:
– Ar tai moteris, apie kurią čiauškėjai visus šiuos metus?
47 akimis šovė į Dianą, prieš ėriukiškai linktelint:
– Tai ji – mano gyvenimo meilė.
Argi nežinojo, kad ji mokėjo itališkai?
– Neišpūtei, – Tėvas Frančesco nusikvatojo ir paplekšnojo 47 per petį, kas greitai virto šeimynišku apsikabinimu. – Džiaugiuosi dėl tavęs, dėl jūsų abiejų.
Čiauškė apie ją visus šiuos metus? Tikrai negalėjo būti, kad jis tik žaidė, kad tai buvo tik priedanga. Jos gerklė perdžiūvo ir širdis ėmė daužytis. Galbūt dar buvo jiems vilties.
Tėvas Frenčesco atsiprašė, bet tik po to, kai vėl meiliai apkabino 47 ir palinkėjo abiems nuostabaus laiko festivalyje, angliškai, kad Diana suprastų, ką jis sako.
Žingsniuojant atgal link prieplaukos aikštės, ranka rankon tarsi pora, kuria apsimetė esant, pora, kuria iš tikrųjų galėjo tapti, Dianos protas pagaliau pasivijo, ir priėmė sprendimą, pakeisiantį jų gyvenimus amžiams.
Estrados gyva muzika vėl užgrojo, šį kartą – lėta, romantiška meilės daina. Būtų gaila nešokti pagal ją. Linguodami švelniai pagal natas, jos rankos aplink jo kaklą, jo rankos besiilsinčios ant jos nugaros.
Diana priglaudė lūpas prie žudiko ausies:
– Ar galiu pasakyti paslaptį, 47?
Tas linktelėjo ir pakrypo arčiau.
– Parlo italiano*.
47 pasisuko į ją, nustulbusiomis akimis, raumenims įsitempiant, kol kūnas bandė pasprukti iš įvykio vietos.
Prieš tai padarant, ji sušnibždėjo: „anch‘io ti amo**“, ir saldžiai pabučiavo.

* Kalbu itališkai.
** Aš taip pat tave myliu.