mano rubrikėlė "what ifs"

Nežinau, kodėl jaučiuosi taip keistai. Šiandien baigiau skaityti nuostabų romaną apie kosmosą, žmonijos ateitį, pasirinkimus ir herojiškumą. Man dvidešimt. Idealizmas cirkuliuoja mano kūne. Gaila, kad knyga baigėsi taip netikėtai. Gaila, kad laikui bėgant pamiršiu, kas dėjosi Citadelėje ir kitose galaktikose, kurios buvo pasmerktos pražūčiai. Užmiršiu, kad žmogus gali pasinerti į savo vaizduotę ir atsidurti ten, kur gyvas būdamas niekada nenukeliaus. Gaila – mūsų gyvenimas paprasčiausiai per trumpas pamatyti žvaigždes. Galbūt taip iš tiesų geriau – svajoti, nes kai ta lemtinga diena kada nors neišvengiamai ateis ir pirmasis erdvėlaivis išskris iš mūsų galaktikos, tai tikrai nebus taip didinga, kaip kad nupasakojo knyga ir vaizduotė. Mano ar kieno nors kito išgyvenimų skaitant fantastiką kosminės įgulos niekada neatkurs. Po galais... Po kelių šimtų metų neatkurs net mano sutrūnijusio kūno. Nemanau, kad mūsų galaktikai kada nors iškils grėsmė ir kosminės kelionės bus bent perpus tiek įdomios, kokias jas šiandien aprašo didieji fantastikos genijai. Žmogaus protas yra žymiai platesnis kosmosas, nei tas, kurio platybėse sukasi mūsų planeta. Įdomu, ar iš tiesų esame ne vieni? Manau, paskaičiavus galima nesunkiai suvokti, jog „ateiviai“, kurie greičiausiai yra panašūs į mus, egzistuoja, o tokio egzistavimo tikimybė - „begalybė“. Taip. Begalybė, nes žmogus niekada nesugebės išmatuoti kosmoso, o toks solidus skaičius, kaip apverstas aštuonetas, sako man, kad yra šansų. Įdomu, ar jie tokie pat seksualūs, kaip kad juos vaizduoja komiksuose ar žaidimuose? Matyt, ne. Bent jau ne visi. Tikiuosi, vieną dieną mano proanūkių proanūkiai pakils į kosmosą ir pamatys bent kokį nors grožį. Tikiuosi, jie ras ten laimę, kurią iki tol ko gero būsime išeikvoję Žemėje. Jei ateiviai visgi „suras“ žemę (jei dar nesurado ir neapvažiavo), vargu, ar norės derėtis – esame pernelyg buki ir nesuprantame žinios, kuri nuolat mums kartojama kine, knygose ir visur, kur tik įmanoma atkreipti pasimetusių protų dėmesį. Jie nesiklauso ir niekada nesiklausys, todėl dar ilgai nepasieks toliau savo saulės sistemos. Kai žemėje anksčiau ar vėliau užvirs pragaras, mes mėginsime perkelti savo problemas kitur ir sudrumsime tokią nuostabią vakuuminę ir šaltą kosmoso tylą. Ir nebeliks to grožio, neliks svajingos ateities vizijos, nes tai taps tikrove – procesu į kurį žmonės žiūrės jau kaip į kasdienybę. Ne. Ateitis tikrai nebus tokia nuostabi ir ideali. Ji niekada nebūna. Kuo tobulesni tampame, tuo daugiau problemų susikuriame. Įdomu, kada jos pagaliau baigsis?.. Noriu nuskristi į kokią planetą ir ten apsigyventi.