Mama, pasitik

Suprantu,
kad jausmais iškalbėjęs Tave,
jau netikras, atbukęs ir žodyje savo likau.
Kol dar mažas –
nė karto nuo rankų nekritęs,
o vėliau? Ypatingai dabar?

Mažą gėlę per šimtmetį sunkų nešu.
Mama, sopa labai,
net saulės zuikučiais
mano akys pašokti nemoka,
net paverkti – nebe.

Mažą gėlę kaip vandenį sunkų
net ne ten, į kapus,
o prie lopšio nešu.
Ten žiema.
Sausis poškina Šklėrių sodžiaus tvoromis,
Sekmadienis kviečia priglust prie bažnyčių,
Mama, pasitik,
kuklią gėlę nešu –
nenuskintą laukų ramunėlę.