Būna akimirkų, kai gyvenimas atrodo visiškai
Neįmanomas. Visos beprotiškos svajonės apie
Maištą išnyksta. Noras sukilti prieš civilizuotųjų
Visuomenę prarandamas beprasmybei, atvirai,
Bet tuščiai rankai. Visi vėlyvo vakaro juoko kupini
Pokalbiai, nuo nuotykių minčių apsvaigusių žmonių
Vingiavimo ir klajonių pradeda atrodyti naivūs ir
Tušti. Daroma išvada, kad nieko neįvykdoma:
Naikinimas ir kūrimas atrodo vienodai be patrauklumo.
Atsisakoma savo vaizduotės ir grįžtama prie senų
Baimės spąstų. Egzistencinis Idiotas užima smegenis.
Štai taškas, kai šios visuomenės vargas baigiasi.
Ši visuomenė stiprėja, nuolat versdama individą
Išnykti: individas išnyksta, kai individas pasiduoda
Šios visuomenės vargams. Šios visuomenės
Nustatytus apribojimus žmogus pradeda priimti
Kaip savo. Patirti reiškia kartoti save. Žmogus
Pradeda jausti, kad neturi, ką pasiūlyti,
Iš pasipriešinimo, nieko duoti: kiekvienas
Gestas tampa tuščiu žvilgsniu. Pasija
Nuraminama. Noras racionalizuojamas.
Uždrausta lieka uždrausta.
Ši didžiausia nelaimės akimirka žymi ne ką
Mažiau, kaip amnezijos triumfą. Toks visiškas
Gyvenimo nuotykių atsisakymas yra pasidavimas
To, kuris pamiršo visą ankstesnį maištą ir visą
Ankstesnį norą sukilti. Atmintis nustojo
Teikti malonumą: akimirkos vargas amžinai
Tęsiasi. Amnezija yra būtina civilizuojant
Žmones: kai žmogus pamiršta galimybes
(Praeities, dabarties ir ateities turtingumą),
Jis yra prijaukintas, jis išnyksta.
Amnezija yra atminties kolonizacija. Žmogus
Yra priverstas pamiršti viską, kas maištauja
Savo gyvenime. Kolonizuotas protas mažiau
Įsivaizduos visišką sukilimą prieš šią visuomenę,
Jei bus nuslopinti visi ankstesnių sukilimų
Pėdsakai. Viskas, nuo paprastų neigiamų
Gestų iki rankos sausainių indelyje iki vėlyvo
Vakaro nusikaltimų, daro atmintį vertinga
Asmeniui; kai tik šie pažeidimai pamirštami,
Dabartis tampa vis mažiau ir mažiau vaisinga:
Gėlės stiebas nupjaunamas prieš žydėjimą.
Žmogus tampa apimtas nevilties dėl praeities
Laisvės nebuvimo, vien todėl, kad praeities
Laisvių likučiai buvo ištrinti iš atminties.
Paklaustas, kaip žinoti, kad laisvė įmanoma,
Maištininkas atsako pateikdamas praeities
Laisvių pavyzdžius. Sukilėlis prisimena savo
Praeities įvykius, judesius ir akimirkas, kurios
Žymi vyraujančios tvarkos nutrūkimą.
Žinome, kad laisvė įmanoma, nes visi yra
Patyrę laisvę: rojaus skonis yra visų mūsų
Burnoje. Tai pamiršti yra mirtina. Su
Amnezija galima kovoti nuolat gilinantis
Į prisiminimus, vis labiau suvokiant savo
Klaidas ir pergales. Ne, mes neturime
Gyventi praeityje, turime būti žiaurūs
Su savo praeitimi (ir su tais, kurie mus
Ten laikytų), ir vis dėlto turime būti
Gobšūs savo praeitimi (ir saugotis tų,
Kurie tą praeitį nudažytų juoda spalva,
Vargu ir neįmanomybe). Sukilėliai
Turi grįžti į savo praeitį su gėlių puokšte
Vienoje rankoje ir peiliu – kitoje.


Passchendaele2
