Lojo

Vakar, anksti ryte eidamas kurortinio miesto gatve su šuva, išgirdau negarsų ir neaiškų garsą, kuris kiek geriau insklausius tapo panašus į dusloką ir kimų, beveik mistinį lojimą. Pradžioj maniau, kad garsas ateina iš pašonėje vykstančių statybų, visgi būta tik ketvirtos vandos ryto. Šuva buvo sunerimęs. Per tvorą žvalgiaus
ieškodamas kas skleidžia tą neįprastą garsą, kol gana netikėtai aptikau sankryžoj stovinčią lapę. Ji atsisukusi į mane ir šunį lojo ant mūsų lakstydama kairėn dešinėn. Kai mūsų žvilgsniai sustiko, lojimas liovėsi, o lapė nėrė
į retus krūmynus. Tiek ją ir tematėm.
Šiandien šio padaro jau nebemačiau.