Lietuviškoji svaja

Žvėris mirė.
Na. Beveik, po velnių.
Jis buvo nušalintas nuo valdžios. Kas, kaip tokiam, yra tas pats, kaip mirtis. Jis buvo politikas nuo embriono, elekcijos gašlūnas nuo gimimo, praleisdamas visą savo gyvenimą populiarumo konkursuose, kad bandytų laimėti galią, kad... kad ką? Kad būtų išrenkamas dar daugiau, didesniuose ir geresniuose rinkimuose?
Jo visa būties priežastis buvo laimėti. Būti Bosu. Ir dabar jis pralaimėjo. Ir daugiau nebegalės tapti Prezidentu. Jokio pagrindinio prizo. Nieko negalime padaryti, tik nustoti juo domėjęsi.
Jaučiu pasąmoninį gailestį. Todėl nusiunčiau jam užtaisytą ginklą. Pažymėjau jį raidėmis: „NAUDOTI PRIEŠ SAVE“. Skatinu Jus padaryti tą patį.

Žinote, kažkas
neseniai paklausė manęs, ar turiu kokių nors apgailestavimų. Ir bandžiau kibti į Williamo Burroughso atsakymą: „Kiekieną dieną.“ Bet turiu tik vieną didelį apgailestavimą. Niekada nepalikau Žemės (ir, turbūt, nepaliksiu).
Visada norėjau aplankyti Marsą ir pamatyti pilonų koloniją. Metu, kai žmonių protai tapo maži ir siauri ir ploni, pilonų kolonija yra didi idėja. Penkių-mylių-aukščio kolonijos pastatas, kurio viršus pažymėtas gigantiška ir šiek tiek įdubusia platforma, paremta permatomomis, hiper-jautriomis šviesos plokštėmis. Pilonų išmetamasis produktas yra apskaičiuotas deguonies/anglies dioksido mišinys, surištas su CFC-stimuliuojančiomis dujomis – viskas, ko reikia, kad augintum šiltą planetą su kvėpuojamu oru.
Galų gale, bus pakankamai pilonų, jog viršūnės susirakins kartu, suformuodamos stogą virš pasaulio, palaikant tinkamą atmosferą ir karštį.
O tai, žinoma, verta pamatyti.
Plius, tai pasaulis be šunėkų.

Kita vieta, kuri
labai mane žavi, jeigu jau esu atviras, yra Merkurijus. Nuo pat mūsų jo prijungimo.
Na, tai, tvirtinu, buvo sukrušto genialumo veiksmas, ir vienas tų retų mūsų rasės žygdarbių, dėl kurių mes, iš tikro, nusipelnėme būti verti deguonies. Mes deginome per daug energijos savo purvinais ar prastais galios ištekliais, ir, dar blogiau, mūsų galios paklausa kilo su kiekvienais metais.
Todėl mes apkrovėme Merkurijų saulės plokštėmis. Visa ta šviesa konvertuojama į elektrinę energiją ir grįžtanti atgal į Žemę. Šiek tiek nepraktiška. Bet tai masyvus galios kiekis, daugiau, negu mums, iš tiesų, reikia. Inžinerijos projekto kaina buvo apmokėta prieš penkiasdešimt metų. Švaru, ir visiškai nemokama.
Bet, ne, nenorėčiau ten apsilankyti ir tai pamatyti. Nors mano purvini asistentai teigia, kad gali tai suorganizuoti.

Tai pasakius: ar pastebėjote,
kad ateitis nutiko ne pagal spėjimus?
Turiu omeny, ne taip ateitis turėjo nutikti, ar ne? Mes visi buvome užauginti su per televiziją rodoma ateitimi, su pigiais, senais filmais sekmadienio popietėmis, po iškepto driežo pietumis su šeima. Ateitis turėjo būti greita, raketomis-valdoma, ištaiginga, prašmatniais lazeriniais ginklais, kurie spalvina ir nušviečia orą... Vyrai buvo vyrai, nepaisant to, kad vilkėjo moteriškomis karo aprangomis, o moterys atsiguldavo ir daug klykdavo, kaip mano pirmoji mergina. Taip ateitis turėjo susiklostyti. Mes stebime „teliką“, kol jis šviečia virš Kūrėjo, atrodančio kaip sena skalbimo mašina...
Vienas baisiausių dalykų pasaulyje yra tai, kad ateitis visąlaik atrodo tokia nuobodi.