sakyčiau, kad įgula turi daugiau laiko, nei noro ieškoti prasmių, be abejo, kad pati atsisakydama malonumo jas radus ir pasmerkdama save nuotaikų priklausomybei.
Subalansavau (o gal tobulai išnaikinau) jausmus, jei skaitytojas nesupranta – džiaugiuos ar apgailestauju.
Iš pradžių jaučiau gailestį, kad panorėjęs negalėjau perrašyti teksto iš vienos vietos į kitą. Bet kaip jausmų slėpimo specas gailestį užgniaužiau ir dabar dalinuosi pastebėjimais apie situaciją. Dar reiškiu smalsumą – kokia laivo, iš kurio buvau išlipęs, būsena?
Turbūt ir aš prie nesuprantančių priskiriamas. Skaityti ir rašyti laiko nelabai yra, bet vis dar turiu (kvailą?) viltį, kad prasmei pagauti daug laiko nereikia.
taip pat nesuprantu, ar paties užraše apgailestaujama, ar džiūgaujama už pačią laivo įgulą, kuri šio bei to išvengė. panašu į autoironizaciją ir atsidūsėjimą.
aš radau SEB banko kortelę, paliktą pypsinčioje pinigų mašinoje, pašaukiau moterį bandžiusią ja pasinaudoti, o ta staigiai atsisuko ir skubiai pradingo parduotuvėje. jai tos kortelės, matyt kad nereikėjo.
ar auga viskas nebandys šitaip išvengti savo užrašų, jei atsiras norinčių knygutę gražinti.
o šiaip įdomu, kiek laivu plaukiančių mėgsta skaityti knygutes. aš niekaip nesuprantu, ką geriau daryti, tiesiog plaukti, skaityti ar rašyti pačiam ir ar daug tokių kaip aš yra tarp keleivių.