labiausiai neturėtos Kalėdos

Kalėdos šiemet tokios - kaip gilus ruduo.
Kai nėra ko laukti, kai tik esi, bet nieko nesitiki, niekuo negyveni, apie nieką nesvajoji, nes žinai, kad nieks neartėja, nelaukia, nenustebins, kad nebegrįžta gražiausi dalykai. Kai sniego nėra, o jis gal būtų vienintelis džiaugsmas. Kai nesigirdi Let it snow, let it snow, let ir snow, o visad girdėdavos, net iki monotonijos, kol įsikaldavo į galvą mirtinai, bet jaukiai. Kai nepastebi, kada Rotušėje atsiranda eglutė - nepastebėsi, kada ji ir dings.
Kai kambaryje ant durų nekaba nuo pat vaikystės kabėdavęs Kalėdinis kalendorius be šokoladukų viduje, tereikėdavo atidarinėti pieštas dureles su dienos numeriu ir žiūrėti, kaip Kalėdų laukia ir kaip joms entuziastingai ruošiasi piešti vaikai. Kai ant stalo nestovi maža dirbtinė eglutė, lentynos ir užuolaidos nenukabinėtos girliandomis, spintoje nėra suslėptų dovanų, o ant lango nekaba du balti angelai su žvaigžde viršum galvų.
Kai nesinori rašyti laiškų, atvirlaiškių, linkėti milijonąsyk išlinkėtų dalykų, dovanoti kažkam kažką, nes tai jau būtų ne tas dovanojimas iš noro suteikti tai, ko kažkas labai tikėjosi. Nes dovanos nebeturi reikšmės nei vertės. Nes labai reikia ne daikto - žmogaus, jo buvimo.