Iš lapų saujos rudenio saulės
nebesurinksi

Prisiminiau vieną vaikystės iliustruotą pasakų knygelę apie saulę išdavikę, ir tokius senus senus retro žalius telefonus

Dienos teka taip greitai
Aš dar nepasveikau
Jau jaučiu vasarą ir savęs (nu)žydėjimą
O gal net ruduo

ir visgi saulėta

Ačiū Tau už toleranciją vyrų tualete,
indėnų karo šokius vidury koncertų salės apie nesantį laužą,
galimybę ūkauti ir nebūti palaikytai pelėda,
brangiausią, bet sykiu ir skaniausią kada nors gertą alų su citrina,
keistą marokietį ir dar keistesnį Nikodemą,
akordeonistą, jaučiantį muziką lyg save patį,
linksmąją nesvariąją porelę, meniškai griuvinėjusią Šiuolaikinio meno centro paunksmėj,
dulksną, nesugadinusią nuotaikos,
besišypstantį dailininką geltona nykštuko kepure,
naktinius žiburius,
Andrių Mamontovą, galintį matyti spalvas,
priešpiečius už pusę kainos,
lietų, atsimušantį į raudoną skėtį,
bičiulių juoką,
troleibusą kiauru stogu ir malonią stotelių pranešėją jame,
balandžius pačiame traukinių stoties hole,
pasiilgimą dar neišvykus

saliutai akyse ir imbierinė žvakė širdy
Su kremo spalvos chalatu, šlepetėmis - pelėdžiukėmis, skruzdėlynu, vynu, kurio vis dar negeriu, išloštu Aliasu, kvailomis, bet nuoširdžiomis komedijomis, kiek geresne šeima, laukiančiu giminių aplankymu, į kurį man visai nebūtina važiuoti ir suvokimu, jog jau baigėsi tai, kas labiausiai nenorėjau, kad baigtųsi. Ir visgi, jau dabar vėl yra ko laukti.

Kalėdos šiemet tokios - kaip gilus ruduo.
Kai nėra ko laukti, kai tik esi, bet nieko nesitiki, niekuo negyveni, apie nieką nesvajoji, nes žinai, kad nieks neartėja, nelaukia, nenustebins, kad nebegrįžta gražiausi dalykai. Kai sniego nėra, o jis gal būtų vienintelis džiaugsmas. Kai nesigirdi Let it snow, let it snow, let ir snow, o visad girdėdavos, net iki monotonijos, kol įsikaldavo į galvą mirtinai, bet jaukiai. Kai nepastebi, kada Rotušėje atsiranda eglutė - nepastebėsi, kada ji ir dings.
Kai kambaryje ant durų nekaba nuo pat vaikystės kabėdavęs Kalėdinis kalendorius be šokoladukų viduje, tereikėdavo atidarinėti pieštas dureles su dienos numeriu ir žiūrėti, kaip Kalėdų laukia ir kaip joms entuziastingai ruošiasi piešti vaikai. Kai ant stalo nestovi maža dirbtinė eglutė, lentynos ir užuolaidos nenukabinėtos girliandomis, spintoje nėra suslėptų dovanų, o ant lango nekaba du balti angelai su žvaigžde viršum galvų.
Kai nesinori rašyti laiškų, atvirlaiškių, linkėti milijonąsyk išlinkėtų dalykų, dovanoti kažkam kažką, nes tai jau būtų ne tas dovanojimas iš noro suteikti tai, ko kažkas labai tikėjosi. Nes dovanos nebeturi reikšmės nei vertės. Nes labai reikia ne daikto - žmogaus, jo buvimo.

Kalėdos šiemet tokios - kaip gilus ruduo.
Kai nėra ko laukti, kai tik esi, bet nieko nesitiki, niekuo negyveni, apie nieką nesvajoji, nes žinai, kad nieks neartėja, nelaukia, nenustebins, kad nebegrįžta gražiausi dalykai. Kai sniego nėra, o jis gal būtų vienintelis džiaugsmas. Kai nesigirdi Let it snow, let it snow, let ir snow, o visad girdėdavos, net iki monotonijos, kol įsikaldavo į galvą mirtinai, bet jaukiai. Kai nepastebi, kada Rotušėje atsiranda eglutė - nepastebėsi, kada ji ir dings.
Kai kambaryje ant durų nekaba nuo pat vaikystės kabėdavęs Kalėdinis kalendorius be šokoladukų viduje, tereikėdavo atidarinėti pieštas dureles su dienos numeriu ir žiūrėti, kaip Kalėdų laukia ir kaip joms entuziastingai ruošiasi piešti vaikai. Kai ant stalo nestovi maža dirbtinė eglutė, lentynos ir užuolaidos nenukabinėtos girliandomis, spintoje nėra suslėptų dovanų, o ant lango nekaba du balti angelai su žvaigžde viršum galvų.
Kai nesinori rašyti laiškų, atvirlaiškių, linkėti milijonąsyk išlinkėtų dalykų, dovanoti kažkam kažką, nes tai jau būtų ne tas dovanojimas iš noro suteikti tai, ko kažkas labai tikėjosi. Nes dovanos nebeturi reikšmės nei vertės. Nes labai reikia ne daikto - žmogaus, jo buvimo.

Šventoji trejybė dabar būtų mėtų arbata

Jose Gonzilez Širdies dūžiai

ir didelės

pusnys

sniego

Kai nieko neturi, turi vėją, žvaigždes
ir vėją turi
Kai nieko neturi, turi paukščius, žuvis
ir save tu turi
Ir tada tu esi Karalius iš Nieko,
Nieko Karalius
Nes tavo jėga, turtai, valdžia -
turėjimas nieko
nieko neturėjimas
turėjimas nieko

-

sėdėjimas penktą valandą ryto
su kava, cigaretėm
ir kalbėjimas
dviese
nieko daugiau ir nereikia

beprotis beprotiškai bepročiuoja
beprotybę iki perduoda tokiems
pat bepročiams

Karlsoniškas nusiteikimas paskaitosna  - kaip gardžiautis uogienės. Ir taip gal net dažnokai būna. Skriete su aulinukų trinksėjimu į grindinį, mp3  šlageriais ausyse, ir nekeičiamo maršruto lingavimu  :>