Labas, Stasiau

8.

Jau kelios dienos, kai nuotaika  drumzlinesnė negu rudeniu prasidėjusi žiema. Ė, velnias! kai nėra  geros nuotaikos, tai ir žmogaus  buvimas netikęs – gyveni ir nejauti, koks tai turtingas užsiėmimas GYVENTI. Na, bet nuotaikos gerais norais, regis, neįmanoma pataisyti. Argi ne taip, Stasiau? Tu šią nuotaiką irgi neretai patirdavai . O čia užrašau dar vieną kūrinėlį, kuriame susitinku su Strugu. Tiesa, jis dar pagiriojasi, dar miega, bet jau darosi gaila, kad pritrūko ryžto parašyti daugiau, tačiau manyti, kad gal dar parašysiu, irgi nebūtų sąžininga. Kai jau nežinai ar gali  sugebėti, tai ir žadėti neverta, tačiau šį dedu į dienoraštį žinodamas, kad tai dar nepaskutinis. Ir taip: .

PILNOS AKYS VARNŲ

Po vidudienio beržiniai pamatai buvo padėti vietoje ankstesnių, kurie prieš daugiau kaip dvidešimt metų, (1985.10.12) su visu nediduku namuku (antstatu) iškeliavo į Vilniaus Balsius. Didelio vargo sudėlioti juos taip nebuvo - klojome lyg netyčia, atrodytų, labai nepaisydami, bet sugulė lyg pagal komandą ir nebuvo smulkmenos, kuri atrodytų kitaip. Atsisėdau ant storesnio kamieno, kojos rankos apsunko, širdis - irgi. Buvo liūdna suprasti, kad ir čia būta to laiko, kuomet ir pastatų pamatai iškeliauja, nepalikdami jokių žymių. Ir, Dzievuliau tu mano, kaip gera, kad yra varnas Golius, paliepęs ir padėjęs senio lazdos galu nubrėžti buvusių pamatų brėžinį. Dabar jie va kokie! - sunkiai nugulę, baltuojantys savo šviesa ir suprantu, kad šis reginys jau niekuomet iš atminties nedings.
- Ateik, Goliau, - paprašiau tyliai, bet žinojau, kad jis išgirs ir tikėjau, kad atskridęs, nutūps ant peties ir viršugalviu prisiglaus prie veido. Bet ne, atskridęs irgi nutūpė šalia ant rąsto. Atsargiai pakaleno minkštą žievę ir, pakreipęs galvą, sužiuro viena akimi į veidą.
- Štai kaip atrodo mūsų reikalai, Goliau. Ačiū tau. Žinosiu, kad yra nepadarytų darbų.
- Daug nepadarytų darbų yra,- atsiliepė ir, pakėlęs sparną, neskubėdamas suko aplink save ratą it parodydamas, kad - antai! - tik žiūrėk, kiek tų darbų daug. Ir tėvulio sodintas, pavargęs nuo senatvės sodas. Argi galima jį užmiršti, paliekant vaismedžius negenėtus? Žolė išgulusi, nurudusi, šaukte prašosi dalgio. Net ir kiemo tvoros pradeda klibėti. Negalima taip arti prie sodybos ir miško prisileist. Ir grėbliui pavaikščioti, darant tvarką, taip pat labai reikalinga... Ė, ką čia ir bekalbėti ar rodyti? Gaspadoriaus reikia. Šeimininko reikia...
- Tu teisus, Goliau. Reikia. Ir ne tokio, kaip aš ar Vidinis. O kur jį, tą gaspadorių, surasti? Čia ne Suvalkija. Ten, sako, dar dar... Bet ir tos žemės žmones burokais vadina.
- Runkuliais, - pataisė varnas.
- Tegu runkuliais... Bet tie runkuliai "amerikonkom" važinėja. Matai, kokius milžinus išaugina.
Abu su Vidiniu po pažastimi pasidėjo, panešiojo. Tokiam ir čėrkos negaila, - nesakydamas vardo ir pavardės kalbėjau apie lovoje miegantį Stasį Strugą. - Pamiegos, išsipagirios ir vėl drebins žemę. Seniai buvau sutikęs, be pakvietimo atvažiuoti neužmiršo. Ir kelią surado.
- Pagal Varno žvaigždyną.
- Ką pasakei?
- Ponui Strugui nupiešiau savo žvaigždyną ir parodžiau, kaip reikia pagal jį orientuotis kelionėse. Kai moki ir žinai, tai labai paprasta.
- Žinoma, žinoma. Kai moki, kai žinai. Bet kaip sužinoti? Kaip išmokti? Ir įdomu, iš kur poną Strugą žinai? Pradedu suprasti, kad ne šiaip grasino, kad nušaus.
- Ne tik mane, bet ir Joną. Gal mudu pagąsdinti iš tikrųjų verta, bet nušauti nedrįs, nes jam pasakėme, kad žinome moterį, turinčią daug turtų. Galėtų visą miestą pastatyti.
- Tfu! Melagiai! Negi? Negaliu patikėti. Juk abu judu man kaip tiesos etalonai.
- Melagiai ar ne melagiai, dar neaišku, o kad ponas Strugas su savo "amerikonka" pasirodė anksčiau negu sutarta, žinoma, nelabai smagu. Kelią surado, o žodžio laikyti nemoka.
- Ar negalėtum žmogiškai, aiškiai, suprantamai? Tai ne matematika. Bet jau ir ją neblogai kremti.
- Kol kas, Pranuci, aiškiau nereikia. Argi ne taip sakote, kad, girdi ateis laikas, bus ir vaikas. Tas laikas dar neatėjo. O dabar svarbu įspėti Joną, kad neskubėtų pasirodyti. Yra dalykų, kuomet pavėluoti protingiau, negu atsirasti sutartu laiku.
- Nesigink, bičiuli. Esi girtas arba durnaropės prilesęs. Ar žinai, kas ji, durnaropė? Ir ką ji daro? Tai blogiau negu Jančiaus samanė.
- Dabar man reikia skristi. Reikia įspėti Joną. Nes jeigu Stasys pamatys jį atvažiuojant Šyvuke savo brikelėje, oi, tikrai nežinau, kas tuomet. Po to, žinoma, galima būtų juoktis, bet ar kas norės žinant, kad burna palikusi be dantų. Aš greit sugrįšiu, o jeigu Stasys atsikeltų greičiau, paprašykite, kad pažiūrėtų į šulinį. Ten jis turėtų pamatyti tai, ko, galbūt reikia mums visiems...
Golius šoktelėjo kartą, kitą ir, klestelėjęs sparnais, pakilo į kiemo dangų. Bet šį kartą jam labiau reikėjo aukšto skrydžio, todėl pakilo aukščiau negu buvome įpratę jį matyti. Beveik nieko nemokėdamas suprasti iš jo kabos, įdėmiai sekiau jo skrydį ir man atrodė, kad visas dangus prisipildo varnomis.
- Vidini, kur tu? Ar matai, kokia begalybė varnų? Pilnos akys! O Viešpatie, kas čia vyksta!
Vidinis nepasirodė, bet vienatvei nebuvau paliktas. Į atmintį įslinko sapnas. Pasijutau lyg vėl sėdėčiau su tėvu prie seno stalo. Kaip sapne. Ir vėl jis klausė:
- Tai kaip darom? Taip, sūnau, kaip aš sakau, ar sudūmosi geriau? Tu paganytum karvutę, o aš gi... Kas žino, gal tai bus paskutinis namas, kuri statysiu. Neduok Dzieve, kad taip nebūtų, bet kuomet jis ką sumano, jo neperkalbėsi.
- Bet paskum vėl reikės ardyti.
- Tai jau pasakėlė, o ne darbas. Rąstą po rąsto į mašiną ir - važiuok. Kur tu ten? Į Balsius? Po mėnesio kito jau galėsi būti ten su namu.
Žinau, kad reikia pasakyti, jog jau seniai ten, greitai sukaks trisdešimt metų, tačiau tylėti lengviau. Akys pildosi varnomis, o burna irgi netuščia, bet tylėti lengviau...

Skurdukas:( Stasys Venskaitis -aut.)
Perskaičiau atsidėjęs. Vaizdingi apmąstymai, apie gyvenimą - skolon... O gal taip ir bus? Jeigu tikėti protinguoju varnu, tai Strugas žada įnešti naujo vėjo maišą...