Kūrėjas (2025-05-28)

Pastarosiomis dienomis teko klausytis seminaro apie dirbtinį intelektą. Pagrindinė mintis, o gal jausmas, kurį iš jo “išsinešiau” buvo tas, kad “DI apvers pasaulį aukštyn kojomis - stebėkite, mokykitės, ruoškitės.” O mano dėmesys “užsikabino” už minties susijusios su autorių teisėmis. O būtent: ar pažeidžiamos autorių teisės, jeigu DI sušeriame krūvą žmonių sukurto skaitmenizuoto turinio, jis jį pačiaumojęs pareiškia, kad štai viską žino geriau už žmones ir mus visus pakeis. Na bet šis įrašas iš tiesų visai ne apie dirbtinį intelektą.
Ar kūrėjas sukūręs kūrinį ir atidavęs jį kitiems skaityti, žiūrėti, patirti vis dar turi išskirtines teises į jo prasmę?
Ne vienas turbūt girdėjo apie J.K Rowling diskusijas su skaitytojais apie jos kūrinių, veikėjų prasmę. Ar autorius geriau supranta savo kūrinius už kitus skaitytojus? O gal pabaigęs kūrinį jo autorius taip pat turėtų tapti tik skaitytoju? Jis sunarpliojo siužeto vingius, suteikė dvasią veikėjams, bet jo paties asmenybė, charakteris, pasąmonė patyliukais jam pačiam nesuvokiant prikabino papildomų prasmių.
Kartą darbe buvo organizuojami anglų kalbos kursai. Mūsų nuostabioji dėstytoja mums skirdavo kūrinį, kurį vėliau aptardavome. Bene daugiausiai prieštaringų diskusijų sukėlė Roald Dahl “Lamb to the Slaughter” kūrinys. Turbūt prieštaringus požiūrius būtų tiksliausia įvardinti kaip ginčą, kuris veikėjas yra protagonistas, ir kuris antagonistas. Asmeniškai aš protagonistu laikiau Mary, kitas kolega protagonistu laikė Patrick. Tačiau vėliau suvokiau, kad buvau neteisi. Tiesiog vyrai ir moterys masto skirtingai. Autorius vyras ir skaitytojai vyrai protagonistu matė veikėją Patrick. Tuo tarpu skaitytojos moterys, tame tarpe ir aš, priešingai nei autoriaus numatyta, protagonistu kūrinyje matė Mary. Bet ar tikrai aš buvau neteisi? O gal vistik čia ir visas žavesys, kad tuo momentu, kai autorius paleido savo kūrinį į viešąjį pasaulį, jis tapo nebe tik jo, ir kiekvienas skaitytojas su savo gyvenimiškąja patirtimi ir interpretacija yra toks pats teisus dėl kūrinio prasmės kaip ir autorius.
O kaip dėl mūzų? Pamenu, kad jos atrodė it nuostabus mitas. Bet net ir man, žmogui, kurio gyvenimas nutolęs nuo meno ir literatūros pasaulio taip toli, kad galėčiau sakyti jog gyvenu kitoje planetoje, kurioje menas tiesiog neegzistuoja. Žmogui, kuris tik sunkiais gyvenimo momentais, atsiremia visu savo svoriu į plunksną ir prašo jos paimt už rankos ir ištempt iš tos balos bedugnėje, kad nepaskęsti. Net ir man, tą vieną vienintelį kartą, mūza parodė savo veidą. Tas keistas jausmas, kai mano galvoje tiesiog gimė mintis. Bet aš nesukūriau nei vieno sakinio tame trumpulyčiame netobulame tekste, o tik paskolinau mūzai savo ranką, o ji iš mano pasąmonės išliejo tai, ką norėjo pasakyti…aš nekūriau, o tik stebėjau pro mane srūvantį minčių srautą. Aš nebuvau to kūrinėlio autorė - aš buvau jo skaitytoja.