Kelionėse po Savęsp II

Nors netikėk,
bet kaip kitaip manyti,
jeigu ir netikėdamas jaučiu, žinau:
miela šalis Savęsp,
savęs jau nepažįsta.

Žvaigždynais priartėjusios erdvės
kas dieną vis daugiau,
atrodytų, kas dar geriau,
valstybės lemtyje galėtų būti –

Klestėk, Savęsp,
skambėk bažnyčiomis
net ir tomis, kurios išgriuvusios,
per atmintį skambėk,
per Žodį ar iš Jo,
kol seserys Pro ir Poe
dar vis su tavimi.

Savęsp šaly dar daug nežinomo.
Ar ne todėl Nenuovoka su Užmarštim
rikiuoja būsenas Žmogaus?

Jau greitai šimtmetis,
kai neskubrus į savo kraujo luomą atėjau,
bet iki šiol dar šviečia mano balana,
dar supasi lopšys,
o ir girdžiu,
kad nesuprasi ką:

Taigi, taigi – paskambinkit bažnyčiomis...
Taigi, taigi – Žmogaus bažnyčiomis...
Taigi, taigi – Dzievuliau, ačiū.

Ir vis tik atsaką kurpiu:

Dilin – dilin, palik ramybėje
Dilin – dilin, ne Dievas aš
Dilin – dilin, manyk, kad išdavikas
Yra tiesų, kurių ir Dievas nesupras,
o štai Žmogus?..

Dilin – dilin, juo dar
(kad ir per sopulius), tikiu
Dilin – dilin, ir žodį „išdavikas“,
kaip replėmis į kabutes imu
ir skandinu į smegenis
kol rūdys iki auksino išės...

Tegu jis bus ir tau kaip radinys.
Tik neskubėk paimti rankom plikomis –
cholera, kur bebūtų,
ji visur cholera.