Keli idėjiški patarimai, arba KGB

Su gerbiamuoju kolega _idiotu aptariame gerb. šakos kūrybą ir praktiškai bei teoriškai susipažįstam su jo kalbos pajautos koncepcija.

(Auga Viskas:) Reiškiu pagarbą už išsamesnius komentarus. Nors kartais dar pritrūksta konstruktyvumo, valdo kategoriškumas (kaip ir daugelio kitų komentatorių, pripažįstu visų netobulumą).

(_idiotas:) Kokie tavo santykiai su komunizmu?
Ką, zocialistiše veltrepublik?

Turbūt indiferentiški.

Ok.
Kolaideris greitintuvo brolis.
Kanapus gėrio ir blogio :D

Kvietimas gyvį budina
Akių daugybe regi tvariniai
kas atvira.

Nyksta daiktai pamiltieji, ir tai, kas juos išstumiant stoja, yra bevaizdis vyksmas.
Ir Rilkė gerietis.

O šaka (šios nakties)?

neturiu nuomonės. O ką?

Šiaip įdomu. Kodėl taip, o ne kitaip. Per mažai informacijos nuomonei susidaryti?

"Strėlės medunešio". Nu kas tai? Abrakadabra kažkokia. Neįkvepia manęs. Bet tegu jinai žinosi.

Tarsi autoriui trūksta kažkokio ... aštrumo?

Kalbos gremžtuko braižas.
Autoriui tarsi trūksta noro nenusišnekėti ir/arba būti suprastam, arba autoriui nieko netrūksta, bet yra perteklius, konrečiai grynai vokalinio pasimėgavimo skambesiu žodžių.
Kūno gabaliukas brėkšta!
Kuo galiu būti :DDD
Dar man įtartinai atrodo tie praretinimai raidžių. Kam galva brangi?

Na, medunešis manęs neužkabino, nei mintimi, nei skambesiu. Gal tiesiog nepakankamai pašlifuota tai buvo. Nes žodį parinkti reikia mokėti, jei nerašoma taip, kaip driežas ar tls.
keistai gatvelės baltos

Kalbos greit baigsis.
Pagaliau!!!
Krisdamas galvoja besparnis! Kamanė grįš burgzdama! Kolegos gena bangą

viesuliškai su deglais...

Viduje skersvėjis daužosi vaizdingai stumdydamas duris. Vyksta siužetas detektyvinis.
Filosofijai brangus intelektas. Fatumas tavimi balsuoja. Cianidas žino viską.

Kam giliai budėti?

Vientisas skystas dumblas.
Vaikai stokoja dinamito.

Vaizdų susišaukia dūžiais

Rilkė labai gražu.
Vaizdai Rilkės migdo :))

Jis beveik nevartojo „f“ ir „c“
vilties ramuma murmesyje

Sapnų tau tylių?

Sava tamsa tamsoje :)

Iki.
Idiotas kinkuoja intelektą :)

ir krenta iki ...
Iš dieviško iš oro tęsinį aikštingą sviesk
Štai vakar. Ir dvelksmą iš oro tausoti ar semti?

Ar Urugvajus galėjo aikštėje vadovautis intelekto slaptais ketinimas ar sumanymais?
Citadelėje aukštinamos ribos, peronuose elgetos, dokuose irgi esmingos merginos.
Rausta absoliutus štilis, ypač krante. Labai tylu.

rytmečius mes regime
regime atšvaitą šiltą ypač kartų. Lyg tamsų

Rimuotai ir lemtingai krenta erdvės,
ramiai išeina, lai kvatos erezijos,
riedėti ima, lik kentėti eibes,
ruduo išplis, labai kryptingai esam.
O tu taip nemoki, be be be :)

baikštus esi
be erdvės
bedalio elgetos

Įvykis, dievai ėmė smarkiau kvatotis, ūžia romėnų imtynininkai, nieko įspūdingo!
Jeigu mūsų konvencija nebegalioja, tai galiu pasakyt tam tikrą protingą, apibendrinančią mintį. Nori?

Labai gerai.

Jeigu tau patiko, jeigu mintys geritai bėgiojo, jeigu džiugino gautos arba paties sukurtos tos frazės, tai žinai, ką tai reiškia.  Toks pereinantis entuziazmas, kažkokios rūšies hipnozė. tai va aš manau, kad tai vienintelis būdas ką nors kur nors mokyt rašyt. Sutinktum?
Pusė rašymo yra kalbos pajauta. Kalba turi tapt juste juntama, ji turi stot priešais. Kol to nėra, tol nebus kūrinio, bet "iš širdies" plauks Sveikimų koncerto parafrazės, saulė/pasaulis rimai ir pan. kalba turi stot priešais, o kad tokios patirties ieškotum, turi būt ją kažkaip gavęs. Tokia mano teorija šiuo klausimu.
Toks va ekspromtu varymas, jis vyksta su jaunu autorium, kai jisai jaunas. Tai neturi meninės vertės, bet išmokstama rašyt ir tai nedingsta.

Tai čia gal ne kalbos pajauta, o sugretinimų menas. Nes paėmus ir sveikinimų koncertų žodyną galima būtų praktikuotis. O rezultatas dar priklausys ir nuo drąsos, skaitymo, kalbėjimo praktikos. O galiausiai atsimušim ir į tikslą? Čia gi ne tik technikos klausimas?

Tai gal tavo atveju nebuvo kalbos pajautos? Tau nepasitaikė, kad atskirais atvejais tu nustebdavai, kad gauta frazė kažkokia miglotai lyg prasminga?

Žiūrint, kaip gauta. Pasėdėjus ilgiau, ji neišvengiamai tampa prasminga :)

A?

frazė neišvengiamai artėja prie prasmingos, nes ją konstruoja prasmės siekianti būtybė :)

Ne, bet va tas jausmas, kai frazė beveik prasminga. Jis yra jausmas kalbos prasmės potencialo ir kartu jo iliuzinio pobūdžio, ir kalbos sugebėjimo perteikt prasmę ribų. Jei tą pajutai, tai pajutai kalbą. Does it make sense?

Yes, it is. Ypatingai išlaukiamas išsiveržimas
Bet tai gali būti:
Borisas Tolstojų giedojo baroku.
Ir kas iš to?
Ištirpsta kasdienis intelektualinis turinys?

Ok. Tai va į šitą pajautą reikia kabintis, be jos meninis rašymas neįmanomas. Tie, kas rašo, tą turi natūraliai ir net nekalba apie tai. Tai nėra talentas, nes to turėjimas dar neduoda prieigos prie kažkokio esmingesnio rašymo, bet jis be šios patirties negalimas. Daugely rašykų tekstų, tų blogųjų, aš randu lyg autorius net gando apie tokią patirtį nebūtų girdėjęs. Einu prie esmės: ją galima sukelt, rašymo galima mokyt, bet tik štai tokiais va grynai asmeniškais kontaktais.
Ir tai yra beviltiškas žmogiškųjų resursų švaistymas. O galop argi rašymas svarbiausia? Argi ne vienam jis nevirsta tam tikra charakterio yda? Argi nebuvo gausybės kūrėjų, kurie pvz. nusižudė? Rašymas - tai nebūtinai gerai. Net.
Ir todėl turbūt geriau yra kalbėtis su tais, kurie jau turi, o ne su visais.

Dėkoju, reikės daugiau pamąstyti vėliau. Labanakt.

Tvarka. Labanakt.