kažkada tai ateis

trypiant ant slenksčio laukan eit nenoriu,
vėl naujas pasaulis, nauji medžiai ir žodis,
kurį kas rytą ištarti turėsiu jau nebe tau...

palikti mane taip ilgai kankinusią spūstį,
nubusti, suprasti- jau nebe būsi šalia,
o tik mintyse kaskart.

bet palikti kartais reikia, tik nepamiršti,
nes pamiršus išeina viskas, kas taip ilgai kaupta buvo,
o kur dingsta medžiai, kuriuos išlaipiojau vaikystėj,
gal jie jau per žemi?

ar tai reiškia, kad užaugau?
ar, kad vis dar aš maža esu?
nematomi žmonės staiga ima, pagauna,
stipriai apkabina, kažkur sutraška...

mane suspaudė, ir štai, naujom akim matau...
naują pasaulį, naujus medžius ir
girdžiu gražius žodžius, bet tai ir vėl atrodo netikra.

nes užaugau, arba dar maža esu,
bet visviena, perženkti slenkstį bus sunkiausia,
o dabar einu, reikia prisiminti viską vėl iš naujo...