Pirštais lengvai perbėgu per laptopo klaviatūrą, lyg per prabangaus fortepijono klavišus. Kilo noras rasti savo praeitį. Po tiek metų...
Keliolika minučių kankinu atmintį, kad atiduotų uždulkėjusių klodų masėje kažkur įstrigusį slaptažodį – raktą į praeitį.
Pavyko! Gavau!
Pirmyn!
Lėtai žvalgausi į tyliai mirusių minčių eiles. Bežadės, bejausmės, o taip širdį skaudėjo, et..
Ieškau pėdsakų tų, kurių buvimas džiugino, kurių mintys drąsino.
Daugelio iš tų, kuriuos norėjau rasti, čia jau nebėra..
Einu nors dulkes nušluostysiu savuose Rašyk.lt namuose, išmesiu susikaupusį šlamštą, šitiek metų nejudintą..
Keistas jausmas – mano praeitis lyg nepriklauso man.
Ji lyg eksponatas muziejuje, be gyvasties...
Mirusi..
Kas tai? Gyvenimo dalis, kuriai jau rašomas nekrologas?