Rašyk
Eilės (78166)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Gyvenime būna periodųčnetikėtai imi ir nustoji rašyti,kai vienu metu nutinka patys blogiausi dalykai: kai nebeatskrenda Mūza, kai namuose pasibaigia popierius rašymui, kai neberandi savo megstamiausio šratinuko, kai užgriūva begalė problemų, kai nebelieka tiesiog laiko pačiam sau...
Bet po tokio periodo atrodo, kad pragyvenai veltui, kad tiesiog iššvaistei dienas, tiesiog bėgai skubėjai ir tiek daug praradai, nepamatei kaip atėjo pavasaris, kaip pražydo pirmieji narcizai...
Nes visai ne tai, ką mes manome esant svarbiausia savo gyvenime ir yra iš tikro svarbiausia. Čia tik mes patys kažkam priskiriam savo prioritetus, kažkas mums atrodo ypač reikšminga-vieniems tai yra meilė, kitiems šeima, kitiems darbas, dar kažkams-dar kiti dalykai. Bet iš tikrųjų viskas yra ne taip. Nes juk nieko nėra amžino-nei meilės, nei šeimos, nei darbo. Viskas tetrunka tiktais tam tikrą laiko tarpsnį, kartais trumpesnį, kartais ilgesnį. Tik mes patys sureikšminame viską.
O svarbiausia turėtų būti kūryba, nes tik tai pakylėja aukščiau realybės, aukščiau buitiškų rūpesčių . Nes tik tai turi išliekamąją vertę, beveik amžiną. Nes tik kurdamas žmogus gali išreikšti save, o ne sutvarkydamas kambarius arba pasodindamas daržą. Aišku,aš nesmerkiu žmonių, kurie nieko nekuria, kurie dirba paprastus darbus, stato namus, sodina daržus ir tuom save realizuoja.
Bet man kūryba-tai gyvenimo ugnis, tai liepsna, kuri degina ir neleidžia pavirsti bejausmiu akmeniu. Tiek daug yra meno pasaulyje-muzikos,dailės,poezijos,prozos, daug daug įvairiausių formų ir visos jos yra įdomios, visa tai duoda peno sielai, neleidžia paskęst kasdienybės rutinoje.


2010-03-28 00:48
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą