Kaimynės

* * *
Grįžęs jis iš klinikinės
sakės matęs Dievą

pasakojo:

"Dievas turi kaimenę arklių ;
juos, gali matyt;
į jį - nepažiūrėsi -  skrodžia vyzdį
skaudžiai -
švitin baltumu; "

ir daugiau nebešneka
vis tyli tyli tyli
vis kažką mintija
sprendžia - nežinau...

...Dieva ži -  primigęs
pradeda blaškytis
mykti mykt ir šaukia:
"kam arkliai, dangau?!!! "

prakaitą nušluostau nuo kaktos,
kaimyne,
jis akis atmerkia
tyli - aš bijau,

kad neišprotėtų
šitaip begalvodams; "Dievas arklių turi? ne bėda", - sakau

pasakoju jam,
kad jis, neįžiūrėjo,
nuo šviesos apako –
ten apaštalai...

Jonas, Tadas, Matas, Petras ir Pilypas, Simons Kananietis..."
vardinu toliau,
o jis man, kad riktels:

"kam arkliai pas Dievą?
kaimenę regėjau!
kam dangui arkliai!?

boba! boba! boba!!!
negi išprotėjai -
arklį nuo žmogaus skiriu
Gi -
kaimenę mačiau!"

Aš jau jo bijausi,
kai aprimst,
sakausi:
"ko neklausei Dievo
kai pas jį buvai?"

jis akis užmerkia:

"galvoj
šaltis ėmės
stuburu nubėgo
pažiūrėt - bijau..."

ko jis bijo arklio?
dievas tik težino;
rodos
nebijojo
niekada
anksčiau

duok man gal žolelių,
užkalbėk, kaimyne,
aš nuo tų arklių dangui jo
pradėm pavargau...