kai ima noras juokauti

Skirta toms(tiems), kurioms(kuriems) virš 40.Čia – pagal seną ir visiems žinomą patarlę. Įkalus gėrimo, stipresnio nei arbata, galima dainuoti čiastuškų stiliumi. Patikėkit, bandžiau ;-))). Jei buvo Pupų Dėdė, tai gal ir Pupų Teta gali būti?

APIE UODEGĄ IR VELNIĄ


Vieną dieną
Tai naujiena
Man atėjo nelaukta
Žiūriu: styro žilas plaukas
Mano garbanose.

Kai išvydau šį vaizdelį
Vos neplojausi kniūpsčia
Aišku – velniavos lizdeliu
Tapo mano uodega.

Nukišau aš savo džinsus
Tuoj į spintą kuo giliau
Ir, sijoną apsimovus,
Taip darban atšuoliavau.

Ėmiau stengtis būt rimtuolė
Kaip Marija nekalta.
Puoliau sau darbuotis uoliai
Kad nedegtų uodega!

Tapčiau darbo aš pirmūne
Jeigu būt seni laikai,
O dabar visi galvoja
„Išprotėjo gal jinai?“

Viskas šitaip gerai klostės
Maniau: velnio nebėra
Ir džiaugiaus: ramybės uoste
Pagaliau valtis mana.

Bet sutikau garbanių vieną
Su akytėm  kaip lėkštėm.
Svaigstu naktį, svaigstu dieną,
Apie jį kalbu eilėm.

Meilės scenos man sapnuojas
Kamasutra Lietuvoj!
Taip nutinka, kai darbuojas
Velnias bobos uodegoj.
Man kipšiukas akį merkia
Ir jau jo nebebaisu.
Tik, jaučiu, davatkos smerkia,
Kad pasiutusi esu.

Tad sakykit, ką daryti,
Kai saulelė vakarop?
Gal to bieso nevaryti,
O davatkas siust velniop!