šildžiausi  rankas prie tavo ugnelės ir man kartu šilo siela...

Mano mielas, auksaplauki Spali,
Ačiū Tau. Gavau žinelę
Šermukšniu palaukėj parašytą.
Kaip ilgai aš laukiau laiško šito.

Man džiugu, kad tu esi dar gyvas
Nors nubala rytmetis ankstyvas.
Nuo šalnų žolė žila
Tarsi neskusta barzda.

Bet rašai, kad nekenti vienatvės
Kada gūdžiai ištuštėja gatvės.
Ir į langą plakas negyva
Vėjo palaužta šaka.

Neliūdėk, kad šitaip sutvarkyta
Gimsta vienas,  iškeliauja kitas.
Plazda žemėn lapai pamažu
Aš į tavo garbanas brendu.

Ir šie žodžiai laiško pabaiga tebūna
Visad  Tavęs laukianti.
Klajūnė.

Darausi populiari. Mane vėl ištrynė ;-)))

( Mergytė – mergaitė – mergina ) -  Moteris – Kas?
( Žaidžia – svajoja – tikisi ) -      Laukia – Ko?
( Gimsta – auga – bręsta )– Gyvena -  Kam?
( Pamilsta- pamilsta- pamilsta)  - Myli – Ką?
( Draugauja – pasitiki – tiki )-  Tiki -  Kuo?
(Slepiasi – slepia – ieško) – Verkia – Kur?
(Krykštauja – džiūgauja – džiaugiasi )– neapkenčia - O!

Skirta toms(tiems), kurioms(kuriems) virš 40.Čia – pagal seną ir visiems žinomą patarlę. Įkalus gėrimo, stipresnio nei arbata, galima dainuoti čiastuškų stiliumi. Patikėkit, bandžiau ;-))). Jei buvo Pupų Dėdė, tai gal ir Pupų Teta gali būti?

APIE UODEGĄ IR VELNIĄ


Vieną dieną
Tai naujiena
Man atėjo nelaukta
Žiūriu: styro žilas plaukas
Mano garbanose.

Kai išvydau šį vaizdelį
Vos neplojausi kniūpsčia
Aišku – velniavos lizdeliu
Tapo mano uodega.

Nukišau aš savo džinsus
Tuoj į spintą kuo giliau
Ir, sijoną apsimovus,
Taip darban atšuoliavau.

Ėmiau stengtis būt rimtuolė
Kaip Marija nekalta.
Puoliau sau darbuotis uoliai
Kad nedegtų uodega!

Tapčiau darbo aš pirmūne
Jeigu būt seni laikai,
O dabar visi galvoja
„Išprotėjo gal jinai?“

Viskas šitaip gerai klostės
Maniau: velnio nebėra
Ir džiaugiaus: ramybės uoste
Pagaliau valtis mana.

Bet sutikau garbanių vieną
Su akytėm  kaip lėkštėm.
Svaigstu naktį, svaigstu dieną,
Apie jį kalbu eilėm.

Meilės scenos man sapnuojas
Kamasutra Lietuvoj!
Taip nutinka, kai darbuojas
Velnias bobos uodegoj.
Man kipšiukas akį merkia
Ir jau jo nebebaisu.
Tik, jaučiu, davatkos smerkia,
Kad pasiutusi esu.

Tad sakykit, ką daryti,
Kai saulelė vakarop?
Gal to bieso nevaryti,
O davatkas siust velniop!

Jau nesąmonę parašiau. Kur ji - atraskite... tegukll dabar skaito, tegul vertina, o aš leipstu juokais ir man dzin visai...

pykstu juodai ant šitos svetainės , kad ištrynė  mano eilėraštį, o aš visų atsiliepimų net nespėjau perskaityti, pradžioje buvo geri, atsirado gi mat profai didieji... va tyčia parašysiu kokią nors visai be ryšio nesąmonę - ta pamatysit kaip išliks

ir vėl laukiu atostogų...

sunku po atostogų.....

Aš šiandien palaidojau savo šunelį, kurį labai mylėjau, nes jis buvo geresnis ir supratingesnis už kai kuriuos žmones...